infa.lt

Tesla darbuotojai dirba Tesla gamykloje Fremont, Kalifornija, 2015 m gegužės 14 d. ketvirtadienis (AP Photo / Jeff Chiu)

Vienas iš eskapizmo (sąmoningo bėgimo nuo tikrovės) pasireiškimų – psichologinio bėgimo nuo kokių nors nemalonių ar nesuprantamų dalykų – tai greitų masinio pobūdžio pokyčių lūkesčiai.

Kažkas laukia, kada ”Amerikoje prabus vulkanas”. Kažkas tikisi termosintezės atradimo, o kas ir – besąlyginių pagrindinių pajamų įteisinimo.

Visus šiuos lūkesčius apjungia tai, kad laukiančiųjų požiūriu, faktas, kad vat tuoj tuoj įvyks, leidžia jiems legaliai ir be papildomų pasiteisinimų sau patiems, skirti einamiesiems įvykiams mažiau dėmesio ir vertinti juos paviršutiniškai. Kam jau ten gilintis į smulkmenas, kad Rusijoje pradėta dviejų laivų statyba, kai ”Žemė jau tuoj užlėks ant dangaus ašies”? Kokia prasmė, jei mūsų laukia gigantiškos permainos, tik laikykis? Patogu.

Ypatingas dėmesys skiriamas ekonominių ir gamybinių globalaus mąsto paradigmų pokyčiams. Dažniausiai tai ”įrėminama“ įvairiais terminais, kaip: “naujas pramoninis būdas“ ar “pramoninė revoliucija“,

bet pamąstymų ir loginio požiūrio į problemą esmė iš pagrindų lieka ta pati: “Kokia prasmė dabar kažką daryti? Tuoj tuoj įvyks tokios didžiulės ir akinančios permainos, kad tik spėk aikčioti ir grožėtis; viskas kažkaip savaime taps kaip pasakoje“.

Visuotinė ir masinė robotizacija – vienas iš tokių atvejų.

Tokio tipo pasakojimams “tam tikrose šalyse, kaip, sakykime Japonijoje, jau senų seniausiai viską daro robotai“ jau dešimtys metų: dar vėlyvais sovietiniais laikais panašūs mitai (kartu su tokiais, kaip “Šveicarijoje kelius kiekvieną dieną su šampūnu plauna“) buvo naudojama pramušant skyles visuomenės sąmonėje apie “kaip pas mus viskas blogai“.

Bendros tendencijos nesikeičia iki šiol: “normaliose vietose viską juk daro ne žmonės, o robotai, o žmonės tik šiaip gauna didelius pinigus už tai, kad stebi procesą ir nieko nedaro“. Latentinė savo svajonių projekcija apie švarų, prestižinį, gerai apmokamą, kažkieno prižiūrėtojo, nors ir robotų, darbą – matoma plika akimi. Bet dabar ne apie tai.

Kad būtų užtikrintas “vat tuoj tuoj robotizacija“ mitas (būtinai pabrėžiant, kad visokie neteisingi žmonės masiškai praras savo darbo vietas, o gudrūs ir laiku prisitaikantys, prie kurių save priskiria kalbantys, – atvirkščiai, iš to tik laimės) dažnai naudojamos tokios naujienos, kaip “Kompanija X robotizavo visą savo gamybą“, patikrinus pavirsta pramanu ar dešimteriopai “perdedant“. Tai, tarp kitko, niekaip netrukdo laukiantiems stebuklo padaryti išvadas: “Štai ir viskas. Kaip ir tikėjomės. Na va, tuoj prasidės“.

Neseniai leidiniui The Gardian pavyko padaryti stebuklą šia kryptimi – pabendrauti su gamyklos Tesla darbininkais Fremonte, ko pasekoje pasirodė straipsnis su pavadinimu „Tesla factory workers reveal pain, injury and stress: ‘Everything feels like the future but us‘”. Tai yra: ”Gamyklos Tesla darbuotojai pasakoja apie skausmą, traumas ir stresą: “Viskas panašu į ateitį, tik be mūsų““.

Straipsnis aprašo realią situaciją vienoje iš įkūnytų svajonių ir robotizacijos bei automatizacijos siekius – Fremonto gamyklą Tesla.

Situacija pakankamai paprasta. Gamykloje tikrai dirba daug robotų, paprasčiausiai jų pavardės tipo “Sančesas“. Dirba robotai po 10-12 valandų. Pagrindinai nelegaliai, nes legaliai tiek dirbti pagal sutartį nevalia. Tai daro, tarp kitko, žymiai labiau suprantamas darnaus kalifornietiškų “high tech firmų“ balsų choro priežastis, Trampo įsakymų prieš imigraciją tema – juk be robotų Sančesų imituoti „hey techą“ bus visiškai neberentabilu.

Super robotizuota high tech – gamykla išnaudoja daugiau kaip 10 000 darbuotojų triūsą, kad pagamintų ne daugiau kaip 50 000 transporto priemonių per metus. Atsižvelgiant į tai, kad elektromobilyje techninių mazgų yra gerokai mažiau, nei įprastu kuru varomame, plius tai, kad gamykloje vykdomas stambių mazgų surinkimas (t. y. “teslos“ surenkamos iš gatavų komponentų; Fremonto gamykla – iš esmės ”Toyota“ surinkimo cechas), situacija dar labiau slegianti. Tiesiog “pasakiškas“ ir “nuolat dėl optimizacijos augantis“ gamybos efektyvumas. Tai automatizacijos lygmuo prilygstantis praėjusio šimtmečio prieškariniam gamybos našumui.

Tuo labiau, kad gamybai ne mėnuo ir ne metai, jai apie 10 metų. Kas gi bus su mitu “nuolat ir be paliovos vykstanti gamybos optimizacija ir gerinimas, viskas pastoviai progresuoja ir viskas savaime darosi vis labiau optimizuota ir efektyvu, kitaip ir būt negali“?

Ogi nieko nebus. Mitas puikiai gyvena atitrūkęs nuo realybės. Be to, tai vyksta pagal klaidingos analogijos efektą, kai progresas tam tikrose “šakinėse“ gamybos sferose pristatomas kaip “tipinis, vykstantis visose srityse“: “Štai procesoriai didina gamybos našumą, ir laikmenos tampa vis labiau talpios – vadinasi taip visur, kur lipdukas “high tech“. Būtent šis mitas puikiai padeda įveikti nepatogius faktus tikintiems stebuklais.

Internete apstu pasakojimų šia tema, atliktų mozaikos stiliumi – daugumai žinomas metodas sukuriant visa aprėpiančio proceso iliuziją. Kiekvienas iš tų procesų turi vaizdą “Firma A mieste X pilnai atsisakė žmogaus darbo gamyboje“ – su būtinu paketu išvadų, kad procesas neišvengiamas. Ir dar būtinai “retušuojant“ nepatogias detales (kaip bus, pavyzdžiui, perdirbami seni elektromobilio akumuliatoriai, kurių dydis siekia beveik pusę paties automobilio). Reguliariai pateikiant informaciją skaitančiajam susidaro neišvengiamo pasaulinio proceso įspūdis, o į kiekvieną ketinimą suvokti įvykius išsiugdo reakcija “ne laikas dabar refleksuoti, kai aplinkui vyksta tokie stulbinantys dalykai“. Taip praeina lūkesčių metai.

Dalį tokių istorijų aš matau pats. Gyvendamas Honkongo saloje stebėjau, kaip buvo statoma nauja metro linija. Nedidelė, penkių stočių, atliekanti užduotį – “kad per kalną kiaurai tuneliu, o ne aplink kalną reiktų apvažiuoti“. Vienas iš kertinių metro linijos technologiškumo požymių buvo tai, kad traukiniai važiuos be mašinistų. Šia tema vietinė spauda labai ilgai ir daug rašė apie technologijos ateitį ir jos išskirtinumą.

Realybėje, visi aštuoni sąstatai judantys šia linija, tikrai bepiločiai. Ir tai minus 16 darbo vietų. Problema tame, kad šie sąstatai valdomi iš specialaus depo, kuriame dirba apie 90 darbuotojų – išskirtinai specifiniam bepiločių sąstatų valdymui.

Be abejo, technologijų vystymasis vyksta, bet, deja, amžinas specialaus gyvenimo būdo pasikeitimo laukimas, po kurio, laukiančiųjų manymu, viskas staigiai taps teisinga ir gerai, galima laikyti viena iš šio laikmečio ligų ir ne daugiau.

„Deus ex machina”, šiuolaikiniame folklore verčiama kaip:“ Ateik robote, įvesk tvarką“, – bacila, pažeidžianti valios jėgą ir sąmonę.

parengė: Remigijus Sinkevičius