infa

Luji Pasteras prieš Antuaną Bešampą, ir mikrobų, kaip ligų priežasties, teorija (2)

Luji Pasteras prieš Antuaną Bešampą, ir mikrobų, kaip ligų priežasties, teorija (2)

gegužės 22
01:012017
virusai - bakterijos

medimoon.com nuotrauka

tęsinys, pirma dalis čia

Russell L. Cecil Medicinos vadovėlio (1947) 7-tame leidinyje buvo teigiama tai, kas galioja ir šiandieną: „Virusų kilmė iki šiol yra nežinoma, bet tam tikri faktai yra nustatyti. Šiuo metu yra patogu manyti apie virusus kaip apie nepaprastai mažo dydžio, įsitaisiusius ląstelės viduje parazitus.“ Nepaisant dėl kokios priežasties yra pažeidžiama ląstelės citoplazmos baltyminė struktūra, ląstelės viduje esantys enzimų maišeliai, vadinami liposomomis, išskiria proteolitinius enzimus, kurie suvirškina negyvą citoplazmos baltymą. Žuvus ląstelei ir iširus ląstelės branduoliui, ribonukleino ir deoksiribonukleino enzimai sukelia RNR ir DNR depolimerizaciją – sudarydami laisvas nukleoproteino gijas, kurios per elektroninį mikroskopą atrodo kaip virusai. Gali būti prirašyta daug tomų apie prielaidas, teorijas ir hipotezes, susijusias su imunologija, mikrobų ir virusų teorijomis. Šiandien virusologai teigia, kad „virusas“ kūne išlieka neveiksnus ir pasislėpęs, o kai kurios vadovaujančios įstaigos atskleidžia, kad šie maži apgavikai iš tikrųjų slepiasi nervų apvalkale.

Imunologija

Jei imunologijos idėja negali būti niekaip įrodyta, tuomet evoliucija mus iš tikrųjų nuvylė. Vieninteliai dalykai, kuriems pasitarnavo evoliucijos progresas yra mikrobai, kurie pergudravo žmogų, virusai, kurie pergudravo ląstelių membraną ir graužikai, kurie aplenkė žmogų prieš 65 milijonais metų (apytikslis laikas, kai žmogus, kaip manoma, prarado savo galimybę gamintis vitaminą C)! Jei antigenų/antikūnų reakcija yra teisinga…mus taip pat pergudravo anafilaksija (organizmo nenormaliai padidėjusi reakcija į suleistą baltymo svetimkūnį. Tokia injekcija padaro gyvūną ar žmogų ypatingai jautriu kitai injekcijai), kuri kitomis aplinkybėmis negalėtų būti.

Gydytojas W. H. Manwaring, Leland Stanford Universiteto Bakteriologijos ir eksperimentinės patologijos profesorius paskelbė: „Nėra jokių įrodymų dėl taip vadinamų susiformuojančių antikūnų. Bet yra pagrindas tikėti, kad suleisti mikrobo baltymai kryžminasi su kūne esančiais baltymais ir suformuoja naujas grupes, kurių savybės ir poveikis negali būti nuspėjamas. Netgi netoksiškos bakterinės medžiagos kartais kryžminasi su serumo albuminais ir suformuoja tam tikrus nuodus, kurie nuolatos toliau dauginasi, auga ir kryžminasi, darydami neišmatuojamą žalą, nes jų dauginimasis gali tęstis visą gyvenimą.“ Jis tęsė, „Nepaisant išleistų milijonų dolerių tyrimams ir dešimčių milijonų išleistų komerciniam panaudojimui, iš 100 teoriškai logiškų monovalenčių, daugiavalenčių, profilaktinių ir gydomųjų anti-serumų, 95% iš jų buvo kliniškai atmesti.

Lygiai tas pats yra su skiepais… ir mes tai vadiname moksline medicina. Dvylika metų trukę tyrimai su imuno-fiziologiniais testais pateikė daugybę eksperimentinių įrodymų, kurie prieštarauja, nesutinka su Ehrilich teorija ir mane įtikino, kad jo supratimas apie tam tikrų „antikūnų“ kilmę, pobūdį ir fiziologinį vaidmenį yra klaidingas.“

Pirmųjų eksperimentų metu įvyko daug žalingų ir netikėtų reakcijų. Nepaisant to, buvo manoma, jog, kadangi žmogus ir gyvulys turi tas pačias evoliucines šaknis, tai ligų likučiai gali būti suleidžiami pirma į gyvūnus ir tada gyvūnų serumas pagamins antikūnus, tinkamus žmonėms. Būtent šis supratimas buvo nepatrauklus vidutiniam mokslininkui iki tol, kol Charles Darwin (1809-1882) neišgalvojo „įrodymų“, jog žmogus ir žemesnieji gyvūnai iš tikrųjų yra kraujo broliai. Pasak gydytojos, mokslų daktarės Frances K. Widmann, Duke universiteto patologijos profesoriaus padėjėjos, kuri savo 1979 metų leidinio Laboratorinių testų klinikiniai paaiškinimai 439-ame puslapyje rašė: „Faktas, kad paciento serume yra tam tikras antikūnas, neįrodo, jog paciento esamą ar buvusią ligą sukėlė šitas organizmas. Jeigu ligos pradžioje serume yra labai mažai antikūnų arba jų visai nėra, ir jeigu dideli jų skaičiai randami „sveikstančiame“ mėginyje, paimtame praėjus keletai savaičių, tai yra tik stiprus, netiesioginis įrodymas, kad ligą sukėlė šitas organizmas.“ 401-ame puslapyje ji tęsia: „Karas tarp mikroorganizmų (mikrobų ir virusų) nesiliauja. „Stebuklingi vaistai“ neišnaikino užkrečiamų ligų; jie tik vos pakeitė daugumos infekcijų būklę ir natūralią eigą. Organizmai (mikrobai) turi nepaprastas prisitaikančias savybes, todėl tie vaistai, kurie yra efektyvūs šiandien, rytoj tampa neefektyviais prieš tą pačią infekciją. „Argi ne keista, kad šiandienos mokslininkai tapo taip giliai įsitraukę į mikrobų infekcijos, kaip ligų priežasties, teoriją, kad jie nebesugeba suprasti, jog infekcija yra ne infekcija, o uždegimas. Tik keletas žmonių svarstytų chronišką apsinuodijimą ir/arba prastą mitybą kaip galimas priežastis beprasmiškoje ligų išnaikinimo paieškoje.

Mikrozimai

Juk tu dulkė esi ir į dulkę pavirsi“ Pradžios knyga 3:19

Prieš trisdešimt metų, dar prieš atsirandant monoformizmui, Antuanas Bešampas atkreipė dėmesį į smulkias, esančias kūno ląstelėse „molekulines granules“, kurias jau buvo pastebėję kiti tyrinėtojai prieš jį. Jos buvo labai mažai apibūdintos ir niekas neatrado jų padėties ar paskirties. 1866 metais, po 10 metų atidžių eksperimentų, Bešampas pateikė pasauliui netikėtą atradimą, kad granulės yra gyvi elementai. Jis pervadino jas mikrozimais, reiškiančiais „mažus fermentus.“ Per kitus 13 metų Bešampas kartu su savo pasišventusiu bendradarbiu, profesoriumi Estor išvystė ir patobulino Mikrozimų teoriją.

Šios teorijos esmė yra ta, kad mikrozimas, nepriklausomas gyvas elementas, egzistuoja visuose gyviuose ir yra kartu tiek organizmų statybininkas, tiek ir perdirbėjas. Jis yra ląstelėse, tarpląsteliniame skystyje, kraujyje ir limfoje. Sveikos būsenos mikrozimai veikia harmoningai ir fermentacija vyksta natūraliai, naudingai. Bet esant ligai, mikrozimai sutrikdomi ir pakeičia savo formą bei funkcijas. Jie išsivysto į mikroskopines formas (mikrobus), kurie rodo ligą ir sukelia simptomus, tapdami kaip Bešampas įvardino „patologiškai išsivysčiusiais“ mikrozimais.

Tai atsitinka dėl mūsų aplinkos pasikeitimo, neteisingai valgant ir gyvenant. Bešampas stebėjo granules, kurios tarpusavyje jungėsi ir ilgėjo, virsdamos bakterijomis. Todėl jis pirmiausiai stebėjo, tyrinėjo ir taikė pleomorfizmo sąvoką. Kaip kūno sandaros pagrindas, mikrozimų pasikeitimai kuria ląsteles ir galiausiai visą organizmą, kuriame jos egzistuoja. Jų funkcija yra dvejopa ir jie yra pasiruošę perdirbti fizinį kūną po mirties. Tai materija, kurios negalima sukurti ar sunaikinti, ir tai yra visų gyvų, sukurtų materijų pirmtakas.

Mikrozimas yra fermentas: gyvas elementas, sugebantis fermentuoti cukrų. Tai yra virškinimo (cheminis) procesas, atliekamas enzimų (iš graikų kalbos reiškia „fermentuoti“). Pagal galutinį produktą yra įvairios fermentacijų klasifikacijos. Vienas iš tokių produktų yra alkoholis ir atitinkamai alkoholinės fermentacijos. Taip pat yra pieno fermentacijos, kurių gautas produktas yra pieno rūgštis. Tokios rūšies fermentacija vyksta raumenyse, sukeldama mums taip pažįstamą nuovargį ir skausmą. Bešampas suprato gyvenimo procesą kaip nuolatinį ląstelių perdirbimą mikrozimų fermentacijos pagalba – net sveikame kūne.

Atsinaujinimas taip pat vyksta, taip pat atliekamas mikrozimų. Ligos metu fermentacinis perdirbimas yra ne tik pagreitinamas, bet ir perimamas patologinių evoliucijų, įskaitant bakterijas, mieles, grybelį ir puvėsį. Jie yra aukštesnės mikrozimų virtimo formos, kurios maitinasi gyvybinėmis kūno medžiagomis. To pasekoje pasireiškia besivystančios ligos simptomai.

Enzimai

Ne tik fermentacija, bet ir beveik visos cheminės kūno reakcijos yra atliekamos arba kontroliuojamos enzimų. Enzimai yra katalizatoriai – medžiagos, kurios dalyvauja cheminiuose procesuose. Jie yra sudėtiniai baltymai ir, galbūt, labiausiai stebinančios kūno medžiagos. Jie greitai atlieka sudėtingas reakcijas kūno temperatūroje, kai laboratorijoje su pačia geriausia įranga tai užtruktų keletą dienų arba net būtų neįmanoma.

Remiantis Bešampo atradimais, galima manyti, jog enzimai sukuria arba patys tampa mikroorganizmais. Yra žinoma, kad enzimai dalyvauja atstatant pažeistus genus – elementus, kurie apibrėžia ir kontroliuoja mūsų paveldimumą ir funkcijas. Bešampas manė, kad mikrozimai sutirštėja tam, kad taptų genetine medžiaga. Tuomet enzimai yra iš tikrųjų magiška ir paslaptinga medžiaga. Už kiekvieno enzimo yra mikrozimas. Tam tikra prasme genai gali būti laikomi kaip mikrozimų įrankiai. Atstatymo mechanizmas galėtų būti toks, kad enzimai sukuria ar patys tampa atstatančiais baltymais, kurie tada yra suduriami su genais. Yra tikimybė, kad taip pat veikia ir „virusai“ – atstato baltymus arba struktūras, kurias taiso genai, o ne formos, kurios sukelia simptomus. Dauguma virusų yra sudaryti iš genetinės medžiagos pagrindo, padengto baltyminiu apvalkalu.

Vyraujantis biomokslas neteisingai interpretavo užgijimo procesą kaip ligą, o proceso įrankius, atstatančius baltymus, pavadino virusais, tiksliau retrovirusais. Retrovirusai sugeba įsiterpti į mūsų DNR. Daugelio manymu, tą patį daro ŽIV retrovirusas. Stebėtojai su tam tikru šališkumu galėtų lengvai apsimesti, kad tokio dalyko nėra. Tai yra tipinė klaida, kurią padaro standartinis mokslinis protas, vadovaudamasis mikrobų teorija. Kadangi virusai neturi dauginimosi mechanizmo, jie turi naudoti šeimininko ląstelę, kad galėtų daugintis.

Bet, galbūt, priežastis, kodėl jie negali daugintis už ląstelės ribų, yra ta, kad jie tam ir neskirti. Galbūt kažkas ląstelėje gamina ar tampa virusais dėl tam tikros priežasties. Yra tikimybė, kad viruso centre yra mikrozimų kompleksas. Ir kaip bakterijų atveju, monomorfinis medicinos mokslas net nepateikia paaiškinimo iš kur atsiranda šios formos. Tačiau pleomorfizmas nesunkiai randa atsakymą.

Ligos būklė silpnina enzimų sistemą tam, kad būtų suformuotos „netaisyklingos“ gydančios struktūros. Kadangi enzimams reikia mineralų, kad jie galėtų funkcionuoti, tai net mažiausias mineralų trūkumas gali sužlugdyti genų atstatymą. Baltymų struktūra su trūkumais gali vis tiek patekti į DNR, bet tai gali sukelti veikimo sutrikimus. Tokiu atveju ji neatliktų savo pirminio tikslo ir, galbūt, taip pat sukeltų kitą patologinę situaciją ląstelėje. Kitu atveju, net, jei gydanti struktūra yra taisyklinga, bet yra mitybos nepakankamumas ar enzimų išeikvojimas, tai galėtų trukdyti normaliam funkcionavimui.

Kai aplink plaukia baltymų struktūra, priklausomai nuo aplinkybių ji pati gali išsivystyti į aukštesnę patologinę formą. Ji gali išsivystyti į bakteriją. Tai buvo gerai dokumentuota prarastuose medicinos biologijos istorijos skyriuose. O pažeistoje aplinkoje šiandienos bakterijos gali tapti rytdienos aplinką nuodijančiomis mielėmis, grybeliu ar puvėsiu. Luji Pasteras neigė, kad bakterija gali keisti savo formą. Jis teigė, kad tik nekintantys, tam tikri mikrobai ore yra ligos priežastis. Kita vertus, Bešampas niekada neneigė, kad ore yra mikrobai, jis tvirtino, kad ore esančios formos nebuvo būtinu ligos sukėlėju.

Pasteras norėjo įrodyti, kad reikia įsikišti į mūsų kūnų procesus (ir taip būti apsaugotais pelningo skiepijimo). Bet kiti mokslininkai įrodė, jog nepriklausomai gyvuojantis elementas, galintis išsivystyti patologiškai, jau ir taip egzistuoja visose mūsų ląstelėse ir pateikė įrodymus, jog tik to ir tereikia, kad pasirodytų simptominiai organizmai. Kūnas pats savaime turi aplinkybes ir potencialą, reikalingus išreikšti ligos simptomus, įskaitant mikroorganizmus. Tai reiškia, kad mes taip pat turime vidinį sugebėjimą tapti ir išlikti sveikais.

Kai kuriems žmonėms vis dar gali likti neaišku kas yra teisus, – ar Pasteras, ar Bešampas. Tačiau atrodo keista, kad Antuano vardas ir pats ginčas nebuvo įtrauktas į istorijos, medicinos ir biologijos knygas, net enciklopedijas. Atsižvelgiant į Bešampo atradimų svarbą ir skaičių, yra tikėtina, kad toks ignoravimas yra daugiau nei apsirikimas. Antuano Bešampo ištrynimas iš istorijos privertė medicinos mokslą daryti išvadas iš dalies tiesos. Tai reiškė dideles problemas žmonių giminei, ypač Vakaruose. Iš to kilęs suvokimas apie ligas, kurios mus puola, yra labai abejotinas ir tai pagrindinis tikslas, kuris padės išspręsti sveikatos problemas šiandieną.

Keista, bet buvo pranešimų, esą pats Pasteras prieš mirtį prisipažino, jog „Claude Bernard buvo teisus – mikrobai yra niekas, aplinka yra viskas.“ Bet net mirdamas, jis nesuteikė garbės tam, kas įrodė šitą faktą – Antuanui Bešampui! Vienas organizmas gali pasikeisti į daugelį formų ir vienu metu gali būti keliose stadijose. Susijungę toksinai (rūgštys) iš viso mikroformų spektro sukelia simptomus arba skatina kūną juos sukelti. Nuodingas mielių, grybelio ir puvėsio rezultatas yra pagrindinai griaunanti įtaka kūne. Bet ne pačios mikroformos sukelia ligą. Jos pasirodo tik todėl, kad buvo pažeista biologinė aplinka.

Pleomorfizmą galima pamatyti, jei tik medicinos mokslas sutiktų pažiūrėti. Kai tik prasideda šis ciklas, jis toliau griauna aplinką, sukurdamas didelį disbalanso lauką. Kaip buvo paaiškinta anksčiau, žmonių gyvybei, kaip ir bet kuriam kitam aukštesniam organizmui Žemėje, būtini tam tikri mikroorganizmai. Jie pagrindinai gyvena mūsų virškinamajame trakte. Tai yra nenuginčijamas faktas. Nereikia daug stengtis, kad įsivaizduoti kaip įsivyrautų kitos formos, jei pasikeistų gyvenamoji aplinka. Kad tai įvyktų, nereikia invazijos. Jie gali tuoj pat išsivystyti iš bet kurios ląstelės. Supratus pleomorfizmo ir aplinkos principus, suprasime kodėl mes sergame ir esame pavargę. Kai mes suprasime kodėl mes sergame ir esame pavargę, galėsime pradėti keisti savo gyvenseną, kad sugrąžintume savo kūnus į dermę.

Tamsaus lauko mikroskopija

Stebint gyvą kraują per tamsaus lauko, fazinio kontrasto mikroskopą, gali būti matomos pleomorfinės formos. Tokio tipo gyvų ląstelių analizė yra taip pat naudojama jūros biologijoje stebint smulkius jūros gyvius su trapiais išoriniais kiautais. Didelio galingumo mikroskopas gali padidinti objektus iki 28,000 kartų, leisdamas aiškiai pamatyti kraujyje tikslias bakterinių ir grybelinių formų detales! Kraujo mėginys yra apšviestas mikroskope esančio specialaus aparato, vadinamo faziniu kontrasto kondenseriumi. Po lęšiais objektai matomi ant juodo ir/arba pilko pagrindo. Tai suteikia ypatingą vaizdų kokybę. Galima pamatyti raudonuosius ir baltuosius kraujo kūnelius; kristalizuotus eksotoksinus, mikotoksinus, cholesterolį, metalus; kraujo krešulius; deguonies trūkumo požymius; nesuvirškintus riebalus; bakterijas, mieles, grybelį, pelėsį ir daug kitų dalykų – ir tai tik VIENAME gyvo kraujo laše!

Stebint gyvą kraują ant objektinio stiklelio arba per video, galima iš tikrųjų matyti besimaitinančias ir augančias bakterijas, mieles, grybelį ir pelėsį, kai tuo pačiu metu kraujas praranda maitinančias medžiagas ir deguonį. Labiausiai neįtikėtina stebėti kaip šios formos pasirodo iš prieš tai buvusių sveikų raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių! Jie minta jūsų kūno gyvybinėmis maisto medžiagomis: gliukoze, baltymais, riebalais, hemoglobinu, audiniais ir organais. Esant deguoniui, jie suyra ar pakeičia formą.

Amerikos medicinos įstaigos nežiūri į gyvą kraują. Tam, kad pateiktų diagnozę, jie pagrinde skiria visą dėmesį cheminei analizei ir taip darydami, jie praleidžia svarbius dalykus. Taip pat, tiriant kraują, jų „dažymo“ metodas mėginius suardo. Iš tikro biologinės formos ir elementai buvo apibūdinti pagal dirbtinę dažymo tvarką ir todėl yra nukrypimas bendrame suvokime. Šis požiūris yra įsišaknijęs įprotis, religiškai dėstomas medicinos mokyklose ir taikomas praktiniuose tyrimuose. Bet jis yra siauras ir apribotas, iš esmės apakinantis tuos, kurie juo pasikliauna.

Cheminio dažymo procesas vizualiai paryškina tam tikrus dalykus, tokius kaip ląstelių sienelės ir branduolys. Tačiau tai sutrikdo ir suardo visas gyvas, judančias, mintančias mikroformas – jos tampa nematomos arba neatpažįstamos. Todėl negyvo kraujo stebėtojai vadina šias formas „artefaktais,“ „organoidais,“ „mikrosomom,“ ir pan. Kai asmuo atlieka būtinus veiksmus, kad pagerintų savo vidinę aplinką, jo kraujas vėl yra tiriamas po mikroskopu. Yra akivaizdžiai matoma ar sumažėjo simatogeninių mikroformų, ar jos visai išnyko. Pagrindas yra tas, kad mes turime sukurti atitinkamą aplinką savo mažiausioms gyvybės dalelėms. Mes turime rūpintis jomis jų lygyje, nes po to, kai jos taps kuo turi būti, jokie vaistai nesustabdys jų evoliucijos ar pilnai nuslopins jų rezultatus. Jei tai būtų įmanoma, tai pribaigtų ir patį šeimininką.

Mielės, grybelis ir pelėsis

Mielės ir grybelis yra vienaląstės augalo gyvybės formos. Jos yra visur, žemėje, ore ir vandenyje. Su jomis glaudžiai susijęs pelėsis yra paskutinė pleomorfinė kūno ciklo stadija. Atskiros grybelio ląstelės gali būti matomos tik per mikroskopą, bet jų kolonijos jau tampa matomos grybų, šungrybių ir kartais pūkuoto pelėsio, kuriuos matome augančius ant daiktų, formose. Per šimtus milijonų metų mielės, grybelis ir pelėsis išsivystė į virš 500,000 skirtingų atpažįstamų formų. Per tą laiką juose įvyko nedideli genetiniai pasikeitimai. Tikriausiai jiems to nereikėjo, nes jie yra prisitaikėliai ir sugebantys išgyventi, ir yra puikiai prisitaikę atlikti tai, kam yra skirti.

Jie gali staigiai augti arba būti neveiklūs tūkstančius metų. Tai buvo pastebėta su jų gyvomis sporomis, kurias surado Egipto kapuose. Yra akivaizdus biologinis pagrindas mūsų paveldėtam sugebėjimui gaminti šias pleomorfines formas. Kuomet žmonės, aukštesnieji augalai ir gyvūnai yra gyvi, bakterijos, mielės, grybelis ir pelėsis yra visiškai nepajėgūs įveikti natūralaus pusiausvyros mechanizmo, kurį turi aukštesnės gyvybės formos. Bet kai tik šeimininko organizmas miršta, šios mikroformos tampa pagrindinėmis „iniciatorėmis“, kurios išardo aukštesnės gyvybės formą į paprastas medžiagas.

Biologijoje tai yra žinoma kaip anglies apytakos ciklas, kuris yra natūralus, būtinas gyvenimo procesas. Perdirbėjai išsivystė iš mikrozimų ir iš tikro yra viena iš jų formų. Mikrozimai natūraliai egzistuoja visose pleomorfinėse mikroformose kaip ir visuose gyvuose dalykuose. Jie yra galutinė, nežūstanti forma, į kurią pavirsta visa organinė materija. Mielės ir grybelis gali įsivyrauti dar kol mes esame gyvi. Ir tai dėl to, kad mikrozimai gauna cheminį signalą iš rūgštinės aplinkos, kad šitas organizmas yra miręs arba pradeda irti!

Miręs kūnas natūraliai tampa rūgštinis arba kada ląstelės pradeda irti. Ir be kvėpavimo netenkama deguonies. Vienas iš aplinkos disbalanso požymių yra deguonies trūkumas. Šie patologiškai išsivystę organizmai klesti be deguonies, t.y. jie yra anaerobiniai. Mes prisidedame prie šio perėjimo su įvairiais stresais. Vienas iš pagrindinių yra chroniškai netinkama mityba ir/arba kitas chroniškas toksiškumas. Emocinis neramumas ir blogos mintys, pyktis ir t.t. turi stiprų rūgštinantį efektą audiniams.

Šie patologiškai išsivystę organizmai tiesiog mus valgo gyvus ir užteršia. Esmė tame, kad iš pradžių mes patys save užteršiame taip sukeldami vieną fiziologinę ligą: pH disbalansą/toksiškumą savo biologinėje aplinkoje.Toksinai ir rūgštingumą sukelianti mityba suardo kūno chemines savybes ir savo ruožtu toks balanso praradimas suardo mikrozimų centrinį balansą. Maistingų medžiagų trūkumas gali turėti tokį patį poveikį arba būti sukeltas rūgštingumo. Jei žala nemirtina arba ilgalaikė, ūmus toksiškumas sveikoje terpėje tik laikinai sutrikdys procesus ir minimaliai sutrikdys mikrozimus, viskas greit susibalansuos. Kitu atveju, esant chroniškai situacijai, atsiranda vienintelė liga: mikrozimų virtimas bakterijomis ir po to mielėmis, ir grybeliu.

Mielės ir grybelis gali apimti kraują ir bet kurią ląstelę ar audinį, sukeldami platų simptomų spektrą. Mielių ir grybelio vystymuisi ir augimui, pagrindinis maistas mūsų kūnuose yra gliukozė energijai, plius riebalai ir baltymai (net mūsų genetinė nukleino rūgštis). Kai šie organizmai maitinasi, jie lygiai taip pat kaip jūs pagamina atliekas. Jų „šlapimas ir išmatos“ yra vadinami mikotoksinais (myco = grybelis; toxin = nuodas) ir jie yra labai nuodingi žmonėms.

Toks kūno nuodijimas mikotoksinais yra vadinamas mikotoksikoze. Būdami patys rūgštiniai, mikotoksinai labai padidina mitybos sukeltą rūgštingumą. Jie yra išskiriami į kraują ir į ląstelių vidų. Kraujo nuodijimas sukelia disesnį ląstelių ir audinių apnuodijimą, ir tai dar labiau sutrikdo mikrozimus, mes tampame ligoti ir pavargę. Kadangi dauguma šių nuodų yra rūgštys, jie chemiškai sunaikina arba suardo mūsų ląsteles ir audinius.

Pasirodžiusių ligų simptomai skirstomi į du pagrindinius tipus: (1) kūno bandymas susitvarkyti su toksiniu nuodijimu, ir (2) toksinų poveikio rezultatas kūno chemijai, ląstelėms ir audiniams. Dažnai pasitaiko šių dviejų tipų kombinacijos. Dauguma toksinų, įskaitant didelį kiekį aplinkos cheminių nuodų, su kuriais mes susiduriame, yra mielių ir grybelio medžiagų apykaitos atliekos. Pagrindiniai mikotoksinai yra pagaminami tiesiogiai organizmų, o antriniai mikotoksinai yra arba suirę produktai, arba produktai, kaip kombinacijos rezultatas.

Nors mielės ir grybelis sukelia didžiausią sumaištį kūne, bet jų ankstesnės arba bakterinės stadijos gali pačios savaime sukelti pakankamą poveikį su savo medžiagų apykaitos atliekomis (eksotoksinais) ir cheminėmis medžiagomis (endotoksinais). Bakterinės formos ne visada išsivysto į grybelį, kaip ir grybelis ne visada tampa puvėsiu, paskutinės stadijos forma. Tai priklauso nuo tam tikros formos ir aplinkos sąlygų. Kartu su mūsų sugebėjimu išvystyti įvairias mikroformas, mes taip pat leidžiame joms patekti į kvėpavimo sistemą ir virškinimo traktą dėl mūsų laisvo buvimo pasaulyje.

Bešampas tai pastebėjo augaluose, kur bakteriniai „užgrobikai“ augo šeimininko kūne lygiai taip pat, kaip ir laboratoriniuose mėginiuose. Bet jis padarė išvadą, kad iš tikrųjų jų egzistavimas sukelia panašų pačio augalo esančių bakterijų/grybelio vystymąsi. Jis manė, kad toks pats dalykas vyksta ir žmonėse, ir kad abu atvejai priklauso nuo ankstesnio susidūrimo. Todėl mes nuo šių „užgrobikų“ galime patirti tokį poveikį, arba ne. Kažkas gali susirgti mielių ir/arba grybelio infekcija, tokia kaip pėdų grybelis, makšties infekcija, streptokokine angina arba odos trichofilija. Bet ji/jis turi būti linkę į tai iš vidaus. Kitas kraštutinumas yra asmuo, sergantis AIDS, kuris susiduria su didžiausia, gyvybei gręsiančia mielių ir grybelio infekcija dėl labai suardytos vidaus aplinkos.

Nors imuninė sistema gali būti įtampoje ir prarasti savo efektyvumą prieš mieles ir grybelį, bet anti-infekcija nėra jos pagrindinis vaidmuo. Kaip dauguma galvoja, ji negali būti „pirma gynybos linija“. Prieš tai, kai ji susiduria su infekcinėmis medžiagomis kūne, aplinkos pH jau būna išsibalansavęs. Vienintelis imuninės sistemos turimas dalykas, kurį galima vadinti „gynybos linija“, yra tarp mūsų vidinės terpės ir planetos aplinkos egzistuojantis gleivių barjeras. Pagrindinis, nenutrūkstantis vidinės imuninės sistemos funkcijos vaidmuo yra kaip paprasta valymo tarnyba. Ji pastoviai turi surinkti ir atsikratyti nešvarumais, įskaitant kūno medžiagų apykaitos atliekas. Ji taip pat tvarko 24 milijardų ląstelių likučius, kurios miršta ir yra pakeičiamos naujomis kiekvieną dieną! Yra neįtikėtina, kad ji ne tik surenka šias atliekas, bet ir didesnę dalį pašalina. Be šios paslaugos, mes greit viduje paspringtume nuo šiukšlių.

Tačiau imuninė sistema prieš infekciją negali ir nesukuria sveikatos. Todėl infekcinė imuninė sistema yra kaip pagalbinė priemonė – kaip atsarginė padanga. Subalansuota biologinė terpė yra pagrindinis dalykas, atbaidantis patologines mikroformas. Nukreiptas dėmesys į imunitetą ir imuninės funkcijos stimuliacija yra nevykęs mikrobų teorijos palikimas. To rezultatas gali būti per didelis pasitikėjimas sistema, kas prilygsta važiavimui visą laiką tik su atsargine padanga. Panaudojant paskutinį rezervą.

Tarp tokių kraštutinumų kaip pėdos grybelis ir AIDS, yra nenormaliai greitas mielių ir grybelio augimas, sukeliantis tokius simptomus kaip cukrinis diabetas, vėžys, aterosklerozė, osteoporozė, chroniškas nuovargis ir kiti, įskaitant infekcijas, perduodamas tarp žmonių. Dauguma chroniškų ir degeneruojančių ligos simptomų atsiranda po bakterijų, mielių ir grybelio, bei su jais susijusių ekzotoksinų ir mikotoksinų.

1930-ais ir 1940-ais metais farmakologijos pramonė ištyrė ir klasifikavo kaip mikotoksinus apie tūkstantį junginių, kaip galimus antibiotikus. Dauguma jų buvo atmesti kaip per daug nuodingi aukštesnėms gyvybės formoms, kad būtų taikomi gydant bakterinius simptomus. Iš tikro šie toksiškumo tyrimai parodė šių medžiagų pavojų. Buvo nustatytas platus spektras simptomų, sukeltų mikotoksinais. Kai kurie tyrėjai įsitikinę, kad yra daugiau nei tūkstantis toksinų, kuriuos pagamina mielės, grybelis ir pelėsis.

Vienas iš labiausiai paplitusių ir neraminančių mikotoksinų yra acetaldehidas. Jis pats savaime yra žalingas ir taip pat dar skyla į kitus produktus (vadinamus metabolitais), įskaitant oksalo rūgštį, pieno rūgštį, šlapimo rūgštį ir alkoholį. Visi jie yra mielių ir grybelio ardomieji atliekų produktai ir yra randami išsibalansavusios aplinkos kraujyje ir audiniuose. Pabloginantis situaciją yra faktas, kad acetaldehido ir kitų mikotoksinų buvimas priverčia kepenis išskirti į kraują daugiau mažo tankio lipoproteinų. Šis aukšto cholesterolio junginys yra naudojamas susijungti su toksinais ir taip juos nukenksminti. Susijungimo procesas yra dažnai vadinamas chelatacija.

Tačiau galutinis junginys taip pat turi polinkį oksiduotis ir prilipti prie pažeidimų (toksinų žalos padarinių) arterijos sienelėse, sukeldamas aterosklerozę. Chelatacijos tikslams yra taip pat naudojami mineralai. Acetaldehidas gali susilpninti jėgą ir ištvermę, sukelti didelį nuovargį, aptemdyti mąstymą ir atimti ambicijas. Jo veikimo principas yra toks, kad jis tiesiogiai sunaikina neuromediatorius, kurie yra atsakingi už visų nervinių signalų perdavimą. Kita pasekmė yra ta, kad jis gali jungtis prie raudonųjų kraujo kūnelių sienelių ir taip sumažinti jų lankstumą, todėl jie negali taip lengvai patekti į kraujo apytakos sistemos kapiliarus. Tai sukelia badavimą ir deguonies trūkumą audiniuose. Papildoma kliūtis yra ta, kad kepenys konvertuoja acetaldehidą į mikotoksino alkoholį.

DNR taip pat gali būti pažeistas, kai per daug acetaldehido reaguoja su juo, taip sukurdamas tokius simptomus kaip: pankreatitas (kasos uždegimas), kardiomiopatija, išsiplėtusi kardiomiopatija, smegenų atrofija silpnaprotystė, atrofuotos smegenys su didžiaisiais pusrutuliais, gelta, kraujosrūvos, padidėjusi blužnis, skrandžio opos, stemplės išsiplėtimas, pilvo vandenė, kepenų cirozė, išsiplėtusi blužnis, drebulys, padidėjęs kraujavimas, mėlynės, kulkšnies pabrinkimas ir delnų paraudonavimas bei kiti.

Kitas mielių ir grybelio žalingų atliekų produktų rezultato pavyzdys yra mikotoksinų ciklosporinas. Šis toksinas silpnina imuninę sistemą taip stipriai, jog yra naudojamas gydytojų po organų transplantavimo, kad organizmas jų neatmestų. Ironija yra tame, kad žmonės retai jį gauna tiesiogiai iš grybelio, bet gydytojai, atlikdami transplantacijas, jį suleidžia. Buvo pastebėta, kad ciklosporinas sukelia vėžį ir aterosklerozę visiems žmonėms, kurie išgyveno transplantacijas.

Kiti mikotoksinai, tokie kaip šlapimo ir oksalo rūgštys, sukelia simptomus nuo podagros iki inkstų akmenų. Vėžys ir AIDS yra ne kas kita, kaip ląstelių elektromagnetinio balanso sutrikdymas, ląstelių mikrozimų išsiderinimas ir jų patologinis išsivystymas į bakterijas, mieles, grybelį ir pelėsį, bei iš to sekanti jų ekzotoksinų ir mikotoksinų gamyba. Todėl vėžio priežastis yra rūgštis, ypač pieno rūgštis, mielių ir grybelio atliekos produktas.

Mielių ir grybelio pagamintas šlapimo rūgšties ir acetaldehido kiekis kūnui gali būti neįveikiamas. Kai acetaldehidas kepenyse yra konvertuojamas į alkoholį, kūnas praranda magnį, sierą, vandenilį ir kalį, taip sumažindamas ląstelės energiją. Kūnas chelatuoja šlapimo rūgštį ir kitus toksinus su riebalais, padidindamas MTL cholesterolį. Panašiu subalansavimo būdu kūnas chemiškai reaguoja neutralizuodamas šlapimo rūgštį ir jungdamas ją su tokiais mineralais kaip kalis, magnis, natris, cinkas ir kalcis; dėl šio proceso mineralų atsargos dar labiau sumažėja ir gali kilti trūkumas.

Grybelio trukdymas raudoniesiems kraujo kūneliams taip pat sumažina prisotinimą deguonimi. Kuo mažiau yra deguonies kūne, tuo daugiau gaminasi alkoholio, kuris gali sukelti girtumo, nesiorientavimo, svaigimo arba protinio sutrikimo simptomus.

Acetaldehidas toliau mažina ląstelės energiją, nes jis sunaikina būtinus enzimus. Imuninė sistema yra priverčiama neutralizuoti jį ir sustabdyti mieles bei grybelį, išskirdama didelius kiekius laisvųjų radikalų. Jei kūno užterštumas yra nuolat kaupiamas, tada imuniteto atsakas, mūsų nuostabaus namo valymo procesas, laikui bėgant tampa perkrautas ir išsekintas. Todėl visos imunologinės problemos ir infekcinės būklės yra sukeliamos arba pablogėja esant mikotoksinams. Mielės ir grybelis pasinaudoja kūno silpnesnėmis vietomis jas nuodydami ir perkraudami, bei tiesiogiai įsiskverbdami į ląsteles. Mielės ir grybelis turi keistą sugebėjimą keisti formą – pavirsti į smailią strėlę. Taip pakeitę formą jie gali agresyviai įsiskverbti į kūno ląsteles ir net jų branduolį.

Tada pelėsis, maitindamasis genetine struktūra, gali ją pažeisti. Ilgainiui ląstelė gali būti visiškai pakeista iš normalaus fermentuojamo metabolizmo (deguoninio metabolizmo) į anomalų fermentuojamą metabolizmą (deguonies trūkumą) – VĖŽĮ. Kadangi vėžys yra pagrinde somatinė būklė, kuri neplinta, o ne vietinė liga, kuri plinta, tai jis parodo kūno silpniausias grandis. Jos yra kaip negyvos zonos; jos turi mažėjantį elektromagnetinį krūvį. Visos sveikos ląstelės turi neigiamą elektromagnetinį krūvį. Visos fermentavusios ląstelės ir jų rūgštys turi teigiamą elektromagnetinį krūvį. Šios pūvančios ląstelės ir jų rūgštys veikia kaip klijai, kurie pritraukia ir suklijuoja sveikas ląsteles. Tai sukelia deguonies netekimą ir kitų sveikų ląstelių sutrikdymą bei suirimą. Paprastai sakant, sveikos ląstelės pradeda pūti.

Fermentavusios ląstelės gali pradėti kitų ląstelių fermentaciją per grybelinį įsiskverbimą arba nuodydamos jas ir sukeldamos patologinę jų vidinių mikrozimų evoliuciją. Biopsijos yra pagrindinė to priežastis, nes jos praduria kapsulę (auglį), kurią kūnas sukūrė, kad izoliuotų patologinę masę, bet tai gali nutikti ir savaime. Kūnas genda, rūgsta arba darosi netinkamas – pelyja kaip kreminis sūris.

Visuose vėžio skrodimuose yra randami pieno rūgštis arba mielės, grybelis ir pelėsis, o kartais visi. Galbūt buvo neatrastas ryšys. Bet pagaliau medicinos mokslas pradeda bent pastebėti, nors ir nenori pripažinti pieno rūgšties ir mielių buvimo svarbos vėžio atveju. Jie būna esant vėžiui, bet taip pat būna kraujyje prieš vėžį ir tiesą sakant netgi be kitų simptomų! Tikimasi, kad biologai pradės svarstyti klausimą kodėl ir kaip mielės apskritai patenka į kieno nors kraują, negu vietoj to atlikdami brangius DNR tyrimus, kad išsiaiškintų ar jie gali sunaikinti mieles. Tai protinių galimybių apribojimas mikrobų teorijja – išleisti milijonus tam, kad nuslopintų neteisingos mitybos ar maistingumo simptomus ir nesuvokti, kad žmogaus organizmas pats savaime yra pagrindinis mielių šaltinis.

Du pagrindiniai visų užkrečiamų ir degeneratyvinių ligų parazitai yra Aspergillus ir Mucor pelėsiai. Šios patologinės formos pasikeitus sąlygoms gali labai greitai keistis. Jos gali sugrįžti į savo pradinę formą kai tik atlieka savo perdirbėjo darbą. Pieno rūgšties baseinas – vėžio mikroformos atliekų produktas –supa kiekvieną vėžio auglį, bet pati mikroforma ten gali būti arba jos gali ten ir nebūti.

parengė: Artūras Bartašius

pabaiga, pirma dalis čia, šaltinis: laleva.org

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt“ buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti paremdami svetainę Jums patogiu būdu

1 Atsiliepimas

  1. Rasa  ip: 78.62.8.18 -  2017-06-11, 23:54

    o po kraujo pripylimo irgi leidzia ta ciklosporina ?iskart kazka suleido.taip ir jauciau ,kad tos biopsijos nera gerai,ta pati galvojau kaip ir parasyta.

Rašyti Atsiliepimą

  Normalumui išnykstant (5-a dalis)

Normalumui išnykstant (5-a dalis)

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: „Kitų metų biudžetas – duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui““

Rolandas Paksas: „Kitų metų biudžetas – duoklė vis labiau atgyjančiam „karo demonui““

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Kodėl brukamas “Žemės saugiklių” panaikinimas?

Kodėl brukamas “Žemės saugiklių” panaikinimas?

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Valstybė ir diaspora: beieškant sėkmės formulės

Valstybė ir diaspora: beieškant sėkmės formulės

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Žemės pardavimas, o gal grobimas?

Žemės pardavimas, o gal grobimas?

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Normalumui išnykstant (4-a dalis)

Normalumui išnykstant (4-a dalis)

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Kaunas atsigauna, toliau Šiauliai ir Panevėžys

Kaunas atsigauna, toliau Šiauliai ir Panevėžys

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Sekso inkvizicija

Sekso inkvizicija

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose

Komunizmo idėjos atgimsta iš užmaršties socialiniuose tinkluose

atsiliepimų 6Skaityti visą įrašą
  Konservatorius jungiasi prie liberalės iniciatyvos, kuria siekiama dekriminalizuoti narkotikų vartojimą

Konservatorius jungiasi prie liberalės iniciatyvos, kuria siekiama dekriminalizuoti narkotikų vartojimą

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Baltasis, vyras, išsilavinęs – ir kristofobas

Baltasis, vyras, išsilavinęs – ir kristofobas

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Normalumui išnykstant (3-a dalis)

Normalumui išnykstant (3-a dalis)

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Pakeltas sijonas prieš mačizmą Rusijoje

Pakeltas sijonas prieš mačizmą Rusijoje

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Gabrielius Landsbergis Seimą ragina atskleisti tikrąsias 2008–2012 m. ekonominės krizės aplinkybes

Gabrielius Landsbergis Seimą ragina atskleisti tikrąsias 2008–2012 m. ekonominės krizės aplinkybes

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Neturime teisės nematyti, kas dedasi Katalonijoje

Rolandas Paksas: Neturime teisės nematyti, kas dedasi Katalonijoje

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Normalumui išnykstant (2-a dalis)

Normalumui išnykstant (2-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Taip baudziava ne už kalnų. Viskas eina pagal global planą. Elektroninis konslageris...

niekada negyveno ne 10 mln indenu, o atvykus baltiesiems per abu zemynus tebuvo 1 mln...

jiems tokios teises niekas nesuteike...teks visus susodinti i kalejima ir zeme atsiimti is parazitu...

Akmenais na tokius mūsų tarnus...

Visišas marioniečių seimas. O dar "valstiečiai". Ką paaiškins savo "kaime"? Baisu....

Visos tautos, kurios išpardavė savo teritoriją, išnyko. Amen visiems smulkiems ūkininkams su jų ekologiniais ūkeliais,...

Sveiki, gera autorės pavardė:) Gal kas galite įdėti nuorodą kuris seimo narys...

DIDZIAUSIAS NUSIKALTIMAS PRIES VISUS LIETUVOS GYVENTOJUS!!!!!...

Taip baudziava ne už kalnų. Viskas eina pagal global planą. Elektroninis konslageris...

niekada negyveno ne 10 mln indenu, o atvykus baltiesiems per abu zemynus tebuvo 1 mln...

jiems tokios teises niekas nesuteike...teks visus susodinti i kalejima ir zeme atsiimti is parazitu...

Akmenais na tokius mūsų tarnus...

Visišas marioniečių seimas. O dar "valstiečiai". Ką paaiškins savo "kaime"? Baisu....

Visos tautos, kurios išpardavė savo teritoriją, išnyko. Amen visiems smulkiems ūkininkams su jų ekologiniais ūkeliais,...

Sveiki, gera autorės pavardė:) Gal kas galite įdėti nuorodą kuris seimo narys...

DIDZIAUSIAS NUSIKALTIMAS PRIES VISUS LIETUVOS GYVENTOJUS!!!!!...

Pasidalinkite tuo su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Luji Pasteras prieš Antuaną Bešampą, ir mikrobų, kaip ligų priežasties, teorija (2)* - nuoroda: http://infa.lt/15526/luji-pasteras-pries-antuana-besampa-ir-mikrobu-kaip-ligu-priezasties-teorija-2/