infa.lt

Komunistai nuspręsdavo, savo sprendimų neaiškindavo ir juos vykdydavo. Į televizijas neidavo, bet žmonių žiauriai bijojo. Kritinis straipsnis, ir lėkdavo galvos.Tautiniai antikomunistai nieko kito neveikia, tik sprendimus aiškina, nors jau antras šimtas dienų kapsi, ir jokių sprendimų nėra. Iš teliko neišlipa, bet mūsų nebijo. Rašyk nerašęs, niekam neįdomu ir niekas negirdi – čia juk sistema priešinasi ir alkopramonės nupirkti žurnaliūgos šmeižia!

Išalkę „paprasti žmonės“ gražių ponų vis paklausia – kodėl tie patys produktai Lenkijoje pigesni? Politikai naivuoliams atkerta – todėl, kad ten PVM mažesnis, o gudrūs, pražilę nuo mąstymo ekonomistai dar priduria – Lenkijoj nėra euro ir zloto kursas laisvas.

Tada koks išmanesnis runkelis ir sako – sumažinkime ir Lietuvoje PVM, ir kam mums tas euras! Jam mandagiai paaiškina – esi rusofilas ir vatnikas, vertas VSD dėmesio, dėl euro nebrango ir aplamai niekas nepabrango, o jei sumažinsim PVM, tai niekas vis tiek neatpigs. Nes kalti godūs kapitalistai, krautuvininkai, ankstesnė valdžia ir, kaipgi be jo, Vladimiras Putinas. Reikia tiesiog daugiau uždirbti!

O kad daugiau uždirbtumėm, atidunda baisiai didelė mokesčių „reforma“ – darbdavio mokesčių dalies perkėlimas darbuotojui. Dabar „Sodros“ įmokų liūto dalį – apie 31 proc. – sumoka darbdavys, kitus 9 proc. – darbuotojas. Todėl darbuotojo alga „ant popieriaus“ atrodo mažesnė 31 proc., nes tai darbdavio išlaidos už darbuotoją, kurių algalapyje nematot.

Dabar pamatysite – po „reformos“ darbdavio mokamas 31 proc. bus pripliusuotas prie algos. Glotniai nusiskutęs valdžios rubuilis maniako žvilgsniu sako, kad taip saulutė švies teisingiau ir sumažės šešėlis, nors pats puikiai žino, kad bus kaip tik atvirkščiai.

Dabar darbuotojui nei šilta, nei šalta dėl tų 31 proc., nes tai niekšo darbdavio slepiami pinigai. O kai jie taps atlyginimu, žmonės dar labiau pasius ant valdžios. Ir darbuotojas pats pasakys jau savo sąjungininkui darbdaviui – tu geriau atiduok dalį tų 31 proc. vokelyje man negu tiems besočiams ir jų išperoms.
Algimantas Rusteika

Viskas daroma tam, kad atrodytų – žmogus daugiau uždirba. Bet valdžia vis tiek tą patį atskaitys ir „į rankas“ gausit tą patį. Čia šuva pakastas – pagal vidutinį atlyginimą europinėje statistikoje šoksim iš lentelės pauodegio aukštyn!

Ir algos padidės trečdaliu „ant popieriaus“, ir europiečiams geriau atrodysim „ant popieriaus“, galėsim pasigirti pasiekimais „ant popieriaus“. Primityvi apgavystė ir imitacija, kaip visada. Tokios permainos „ant popieriaus“ – alkanam parodyti dešros paveiksliuką.

O kaip jie mėgsta pažadus didinti algas! Tik „užmiršta“ nurodyti, kiek kartų padidės kainos, kurios didėja ne lėčiau, o 99 atvejais iš 100 greičiau už valdžios reguliuojamą minimalų darbo užmokestį.

Partija be šansų pralošti – tikrai bado minimumą padidina ir įsirašo į nuopelnus. O kai ekonomika neišvengiamai sureaguoja ir pakyla kainos, tai apkaltina sukčius verslininkus ir turgaus prekeivius. Dar neišmaitinančius vaikų bėdžius, perkančius kontrabandą ir pasiunčia mentus kratyti kioskelių. Ką ir vėl įsirašo į nuopelnus.

Senovė sugrįžo, vėl esame Mes ir Jie. Skurdo mažinimas, atlyginimai ir pensijos – šimtus kartų matytas valdiškas klipas. Išlenda sotus kostiumuotas snukis ir sako, kaip labai užjaučia vargšus, tik nėra pinigų. Žegnojasi, kad padidins, kai daugiau turės. O daugiau turės, kai daugiau surinks, t. y. kada daugiau atims.

Skųskit vienas kitą ir laukit komunizmo dvidešimties eurų padidėjimo ribose. Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie. Skurstančiam senukui nuo darbo sudiržusiais delnais visiškai neįdomu, kiek ten turi ar neturi pinigų „Sodra“. Ir tai nei jo reikalas, nei problema.

Valdžios pareiga minimaliai teisingai valstybę tvarkyti. Visą gyvenimą dirbusio žmogaus likimas ir sveikata yra didesnis prioritetas už granito trinkelėmis išklotas žiedines sankryžas, auksinius šaukštus ir šimtus farų visureigių.

Realus darbo užmokestis yra ne banknotų skaičius, o ką už jį gali nusipirkti. Argi sunku infliacinėj ekonomikoj pažadėt atlyginimo didėjimą – juk nieko nereikės daryti, nes tai išsipildo savaime. Gelbėtojų ištroškusi vargšų minia visada ant to kuolo užsimauna ir pažadus po pusmečio užmiršta. Ką ir reikėjo įrodyti, iki kitų rinkimų, brangūs Lietuvos žmonės ir mielieji pensininkai!

Jums kartosim seną anekdotą: moki „Sodrai“ – moki savo senatvei. Tai tas pats, kaip karštą vasarą taupyti žiemai ledą virtuvėj ant palangės. Prieš 30 metų prikaupęs 10 tūkst. rublių galėjai pasistatyti namą, dabar tie 10 tūkst. RUB=10000 vagnorkių=100 LTL=29 EUR, už kuriuos gali nusipirkti, kad tave kur veryga, vyno butelį. 1992 metų sausį minimali alga buvo 650 RUB arba 1,88 EUR, 1994 metais – 53 LTL arba 15,34 EUR, 1998 metais – 430 LTL arba 124 EUR. Ir pragyvenom už juos vienodai nykiai.

Čia šiaip, pažaidimas aritmetika iliustracijai, kad būtų aiškiau – „Sodra“ seniai numirė. Ant dirbančiųjų kupros užkrautas maišas, iš įmokų išlaikoma išmokų sistema bankrutuoja akyse. Ir atsižvelgiant į tolesnę emigracijos prognozę, jokios politikų mantros ir žiaurių akcijų klizmos lavono nebeprikels.

„Sodra“ su pensijų kaupimu nebeturi nieko bendra, ji liko tik vieno socialinio mokesčio surinkimo ir paskirstymo kontora. Iš jaunų atima ir išdalina seniams, o kai jauni taps seniais, iš jų vaikų atėmę dalins toliau. „Sodra“ atskirta nuo valstybės mokesčių sistemos su savo begaliniu aparatu, pastatais, išlaidomis ir angliškai malančiais viršininkais. Visi tą supranta, tačiau ką nors keisti nenori.

Mokesčių inspekcija, surenkanti dešimtis mokesčių, surinktų dar vieną be jokių papildomų išlaidų ir net nepajustų. Ir socialines išmokas tvarkantys Sodros padaliniai be problemų taptų VMI struktūros dalimi. Išsilaisvintų krūvos pastatų, milijonų, kompų, kavavirių ir telefonų. Bet kada konkrečiai valdžia panaikino nors vieną mokestį, kitų nepadidinusi dar daugiau? Kada panaikino nors vieną valdžios kontorą, neįsteigusi dar didesnės kitos?

Užteks tų patyčių iš žmonių. Minimalią pensiją pagal išgales gali ir turi nustatyti valstybė ir mokėti iš biudžeto. Tai gali būti nedidelis, bet ne pajuokos vertas „bazinis“ dydis. Didesnę pensiją už tą garantuojamą valstybės už stažą minimumą žmogus gautų kaip gavęs. O būsimas pensininkas dar turėtų privalomai (nes kitaip juk pragers, ar ne, Aurelijau?) kaupti kur tik nori. Tik ne „Sodroje“, kuri palūkanų nemoka, ir jos brangiojo tarpininkavimo niekam, išskyrus ją pačią, nereikia.

Jokių mokesčių, nei vieno cento, nuo minimalaus atlyginimo ir nuo pensijų negali būti atimama. Tada sistema būtų gal ir netobula, skausminga, bet teisinga, žmonėms suprantama, pagrįsta valstybės ištekliais ir prioritetais. Ir auganti įtampa palaipsniui atslūgtų. Tik neverkšlenkit, kad tam trūksta šventųjų galimybių. Reikia vien „politinės valios“, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia noro.

Kai valstybei buvo iškilęs pavojus, sprendimus priiminėjot naktimis ir „politinės valios“ pakako. Dabar artėja toks pat pavojus – arba socialinis sprogimas, arba galutinis išsivaikščiojimas. Nejaugi negirdit tos spengiančios tylos ir nematot besitvenkiančios tamsos, ponuliai? Juk net nelabai koks ūkininkas susirūpina, kai kyla grėsmė padvėsti jo melžiamai karvei.

Juokinga, bet panašiai seniai kalba mokslininkai. Ir numatyta socialiniame modelyje, kurį naujieji mesijai sukritikavo, atidėjo ir nežinia kada priims. Žaisti mokesčių „mažinimus“ juos didinant, likviduojant ubagų lengvatas ir apmokestinant dirvožemį juk smagiau.

Tuoj vasara. Atostogos, ežero šiltas vanduo, kepamos mėsos aromatas ir karšto kūno kvapas. Bus ruduo, ir jau metai praėję. Kas pasikeitė? Kas bent pradėjo keistis? Kas bent pasakyta svarbaus ir konkretaus, įgyvendinamo ir esmingo?

Ne įkyrėję glebių maniakų-lepūnėlių kliedesiai apie alų, ministerijų akropolius ar stambius švogerių universitetus, o kad įsikūnytų viltis ir žmonių akyse atsirastų šviesos? Kad pajustum – tai tikra ir tikrai įvyks, ir tikrai pagerės, ir bus laisviau kvėpuoti? Kas naujo Nevilniaus Lietuvoj, kuri viską sukuria, ištveria ir atkuria nepriklausomybes?

Netelevizijos Lietuvoj, kuri sugrubusia ranka kaimo bažnyčioj meta pusę euro į aukų dėžutę, kol kas nieko. Lietuvoj, kuri sunkiai dirba, geria ir mušasi, myli, verkia naktimis tamson, tikisi, nebetiki ir išvažiuoja, kurios niekas nemato ir nerodo, kuri Lietuvos neapkenčia ir bijo prarasti, kol kas dar ramu.

Tik tęsiasi nesibaigianti vertybių puota. Už langinių tolimas pasaulio sprogimų aidas, spindi akinančios ponios ir solidūs ponai, tauriai dzingsi šakutės ir peiliai. Išvažiuojam šeštadieniui ir pailsėję grįžtam, pasisėmę pušyno vaizdų ar jūros ošesio. Ir atrodo viskas gerai.

Bet jei moteris sako, kad viskas gerai, tai reiškia, kad viskas blogai. Pasaulis ir šalis lėtai, po milimetrą grimzta į sumaištį, o per teliką visą vakarą diskusija apie tai, leisti ar neleisti ant restorano peleninės užrašyti alaus pavadinimą. Tam mestos visos valstybės pajėgos.

Tam, kad Nevilniaus Lietuva nebetikėtų gelbėtojų atėjimais, jie turėjo ateiti. Tačiau niekas neišgelbės nenorinčių išsigelbėti. Ir geriau nenorėti – kai viltis ir kalbėjimai liausis, akys atsimerks. Užtvankoje jau matyti vandens srovelės.

Mums tik atrodo, kad valstybės miršta švilpiant bomboms, jas užkariavus ir sugriovus miestus, išžudžius ir pavergus piliečius. Štai žmogus po sunkios darbo dienos atsisėda prie ežero vienas su taure vyno. Žiūri į vandenis, nebepyksta, nieko negalvoja. Tik klykauja žuvėdros. Ir valstybė tyliai miršta jo širdyje.

algimantasrusteika.wordpress.com