infa.lt

Zuikiai jau seniai numirė iš juoko…

Zuikiai jau seniai numirė iš juoko…

gegužės 13
07:002017
Aleksandras Piatigorskis

Aleksandras Piatigorskis (2007)

Pokalbio su filosofu ir orientalistu A.M.Piatigorskiu motyvais.

Nėra taip paprasta pradėti skaityti filosofinius vieno ar kito autoriaus tekstus – kiekvienas naudoja sau būdingas sąvokas sau būdingu būdu, visada truputį kitaip, nei filosofijos teorijoje buvę aiškinama. Nes kuria savą pasaulį, savą minčių visatą. Šis mano tekstas su gausiomis A.M.Piatigorskio citatomis kaip tik gali suvaidinti tokį „raktinį“ vaidmenį ir tapti „durimis“ į filosofinio šio autoriaus palikimo skaitymą ir suvokimą: A.M.Piatigorskis aiškina, kas yra filosofavimas, kaip tampama filosofu – žodžiu, kalba apie filosofiją ir apie gyvenimą tada – tuo laiku, kurį ne visi ir tada gyveno, kokį žinojom ir matėm – dauguma matėm tik oficialiąją, propagandos nupieštą, fasadinę pusę, o dabar gyvenantys jau ir visai nebeįsivaizduoja, ką tada reiškė būti.

Pokalbis, kurį aš šiam tekstui panaudojau, vyko maždaug apie 2003 metus A.M.Piatigorskio draugo ir bendraamžio G.P Ščedrovickio biografijos pasirodymo spaudoje proga. G.P.Ščedrovickis (1929- 1994), mokslo filosofijos metodistas, Maskvos Metateoretinio A.Zinovjevo centro narys, 1958m. vienas iš Minties ir Logikos Komisijos psichologijai studijuoti įkūrėjų, vadovavo seminarams „Mokslo ir technologijos analizavimo metodika“ prie Kibernetinės komisijos, iš komunistų partijos išmestas 1968m. už disidentų rėmimą.

Pats A.M.Piatigorskis mirė 2009m. Londone, bet leidinys Rigos Laiks (rusiška laida) vėl iš naujo skelbia jo tekstus ir pokalbius, ir jie gyvi, ir aktualūs šiandien kaip niekada. Kas rusiškai skaitote, labai rekomenduoju patiems pasiskaitinėti šio leidinio archyve. Pažymėtina, jog tai įdomus žurnalistinis metodas, kalbėti su žmogumi apie jo gyvenimą ir pažiūras, klausimus užduoti, remiantis kito žmogaus, pažįstamo ir draugo biografija – ko pasekoje išgirstame papildymus, palyginimus, kitą nuomonę iš liudininko, buvusio šalia, gyvenusio tuo laiku… o ir apie jį patį išgirstame irgi nemažai naujo.

Kai pokalbio pradžiai ir remdamasis biografijos knyga korespondentas pareiškia, jog jį labai prajuokino G.P.Ščedrovickio pastangos, dėtos stengiantis sąžiningai atsakyti į jam užduodamus klausimus – pasekoje, pvz, kalbėdamas apie žmones, padariusius įtakos jo gyvenimui Ščedrovickis ir pats pastebi, jog pasakoja juokingas istorijas, net ir nesiderinančias su žmonių gyvenimais… T.y. apie žmonių gyvenimus kalba rimtai, bet apie patį gyvenimą gaunasi juokingai… – A.Piatigorskis jį pataisė: „juokinga galima sakyti, kai gyvenimas yra neblogas. Tada juokinga… O kai gyvenom tada, buvo visai nejuokinga. Buvo bjauru.“

Ir pastebi toliau, jog iš visų mokslininkų, su kuriais G.P.Ščedrovickis yra susidūręs psichologijos mokslo srityje, jis sutiko iš viso tik 3, kuriuos būtų galima pavadinti žmonėmis. O visi kiti – pakako tik imti keistis juos supančios aplinkos „klimatui“ – situacijai – jie visi tuoj pat ėmė keistis, irgi. – Būtent, keistis savo santykyje su mokslu arba, paprastai tariant, – išdavinėti mokslą. Todėl nekeista, jog Ščedrovickiui norėjosi rasti žmones, situaciją, tiesą, kurie, galų gale, būtų tikri: tikrus žmones ir tikrą mokslą. Ir tikrą jų ryšį.

1952 metai Ščedrovickiui buvo baisiausi, jis suvokė, jog jį tuoj tuoj gali suimti. Piatigorskis irgi prisipažįsta tuomet bijojęs ištisai, tik jo kontekstas tada buvęs kitoks, gyvenimas kitoks. O bailys jis buvęs net žymiai didesnis už Ščedrovickį, kuris gal todėl ir jautė nepaprastą spaudimą rasti, suprasti, susivokti, kaip gyventi tuo momentu, ką daryti… ir, jei jam tai nepavyktų, – tada jam tikrai bus galas, kad tai – gyvybės ar mirties klausimas.

Ir tą jo poreikį A.M.Piatigorskis apibūdina kaip „grynai asmenišką“- net ne mokslinį ir ne filosofinį. Nes, pvz, filosofinį supratimą galima apmastyti atgaline data… O užsiimant istorijos tyrinėjimu, tai toks apmąstymas atgaline data dar gali būti pavadintas ir moksliniu. Kai, tuo tarpu, G.P.Ščedrovickio minties išraiška buvo žmogiška. Egzistenciali…. Ir, gali būti, kad jo biografijos vertė skaitytojui pagrinde ir yra to ieškojimo atspindėjime, skaitytojui ne tik kaip žmogui, bet ir kaip mokslininkui ir filosofui.

O egzistencializmo ir mokslo skirtumas yra tame, jog viską, apie ką kalbame, kalbame post factum. Tai jau – antrinis, atrefleksuotas konstatavimas, paties Ščedrovickio ir, paskui skaitytojo… O čia jau ir zuikiai pasakytų, kad post factum ir mes galim, čia nieko ypatingo… Mokslas refleksuoja atgaline data, kai visas gyvenimas kaip ant delno, tada viskas ir paaiškinama… Kai filosofas, kalbėdamas apie gyvenimą, apie dabartinę akimirką, dar ir filosofuoja – Piatigorskis prisipažįsta kitaip negalintis: negalintis ne atrefleksuoti vietoje, negalintis nepasinaudoti gyvenimu, kad darytų filosofiją.

Paklaustas ar filosofija turi savo objektą, atsako, jog „tai žino visi zuikiai – aišku, kad neturi. Ir negali turėti… Už tai savo objektu ji gali pasirinkti bet ką, ką tik pasinorėjus, ir tas pasirinkimas tada jau kalbės apie tam tikras sąlygas. Pvz, ar G.P.Ščedrovickis buvo ir filosofu? Taip. Ne pastoviai, ne visada, bet jis išeidavo į filosofijos teritoriją: kurdamas savo metodą, jis išeidavo į naujas erdves, kur jo metodika neveikė… Ir, tai kaip tik ir buvo erdvės be objekto – filosofinės. Nes Ščedrovickis buvo pasiruošęs tyrinėti ką tik nori, kas tik pasiduodavo tyrinėjimui… jo metodu“.

Korespondentas: Jei filosofuojantis yra tas, kas kalba ir galvoja, jei nuo to prasideda filosofija, tai ji – visų mūsų užsiėmimas?

A.Piatigorkis: taip. Tik žmogus dar turi tuo filosofu tapti. T.y. atrefleksuoti savo požiūrį į tai, kur jis randasi filosofine prasme, o ne tik kalbėti ir galvoti apie jį supančias ar situaciją sudarančias aplinkybes.

Filosofija yra asmeniškas, žmogiškas užsiėmimas, ir filosofu gali tapti tas, kuris juo jau yra…. Filosofu tampama tik tam tikrame lauke – situacijoje – bet į jį jau reikia įeiti filosofu, jau turint įdirbį – tam tikrą refleksijų sumą… tik, vėlgi, ne tai, kad vaikas auga, kaupia patirtį, ir to pasekoje įeis į filosofijos lauką…

Todėl, kad tas vaikas turi būti ne toks, kaip visi. Visur, kur jis bebūtų visą laiką jam turi rūpėti, ne kur jis yra ar kas ten vyksta, bet ką jis ten nuveiks su savo refleksija… Nesvarbu vieta, kur tai vyksta. Svarbu, jog tavyje jau yra filosofo užuomazga, ir, jai telieka manifestuotis. Tada jis jau įeina į situaciją su noru atrefleksuoti savo mąstymą tame lauke, o ne tiesiog, galvodamas apie tą situaciją – tą erdvę – kaip mąstymo objektą. Tuo filosofas ir mokslininkas vienas nuo kito ir skiriasi, mokslininkas tyrinėja objektą. Profesiniu požiūriu filosofui artimesnis rašytojas romanistas. Nes jam jo kuriamas romanas irgi yra laukas, kuriame jis gali pamatyti tai, ką jis pats galvoja, kuo yra ar ko nori.

Bet, ir stebėtoju būti negana, netgi savęs paties stebėtoju. Reikia dar sugebėti sulėtinti tempą, stabtelėti, sukurti atstumą tarp savęs stebėtojo ir savęs veikėjo.

A.Piatigorskis teigia pirmą kartą tokį momentą pergyvenę labai vėlai, artėdamas prie keturiasdešimties. Ir tai jame radosi… kaip priemonė sumažinti jo asmenines kančias. Kentėti jam labai nepatiko, ir jis sugalvojo, kad jei save stebės, objektyvizuodamas, lyg stebėtų kažką kitą, tai po kurio laiko jo kentėjimai jam jausis nebe taip stipriai…

Atgaline data pasakyti ar tai buvo efektyvu, jis negalėjo, bet susiformavo įprotis, ir pajutus jo skonį jo jau nebuvo galima atsikratyti savaime ar sustoti, tai tapo tiesiog kasdieniniu užsiėmimu. Paaiškėjo, jog A.Piatigorskis kentėjo nuo daugelio dalykų – beveik nuo visko. Ir tai ne nuo išorinių aplinkybių priklausomai, tai buvo grynai asmeninės kančios: ištisinės nesėkmės su damomis, su pinigais – katastrofa… Po kurio laiko net ėmėsi su M.Mamardašvili lenktyniauti, kurio iš jų situacija blogesnė – abu buvo skolingi visai Maskvai – aišku kad nemalonu. Nuvargina, galiausiai.

Korespondentas: Šnekant apie jūsų vystymąsi, kas turėjo daugiausia įtakos, kokie faktoriai, kurie momentai?

A.M.Piatigorskis: Svarbiausia, žinoma, buvimas kartu su kitais mokiniais, studentais, žymiai gabesniais ir protingesniais už mane. Tai buvo svarbiausia. Buvo ir puikūs dėstytojai, bet ar tai realiai turėjo įtakos man, negaliu pasakyti… Ščedrovickis, pvz, vaikščiojo į paskaitas, o aš – ne. O kuo buvau tuo metu užsiėmęs? – Pokalbiais. Pokalbiais su draugais apie istoriją, politiką, filosofiją, gyvenimą, meilę… Ir, apie ką bebūtume kalbėję, viskas susivesdavo į viena – kiek dar pratrauksim… Ar išgyvensim, ar teks keliauti į lagerį… Ar pavyks kažkuo įdomiu dar užsiimti, ar viską uždraus ir bus galas… Ar pavyks pamatyti gyvenimo, pasidžiaugti – juk be gyvenimo patirties nieko nebuvo galima net pradėti veikti. Neišeina sėdėti tyliai namie ir skaityti Hegelį ar Kantą, reikia pakliūti į gyvenimo situacijas, nemalonumus… Filosofijos kontekstas yra tai, kur veikiate jūs, ir tik paskui, veikiate kur. Kur jūs kalbat, skundžiatės, juokiatės, verkiat.

Žinoma, kad 50- tųjų situacija mus įtakojo tuo, jog ėmėme ją ir save joje refleksuoti filosofiškai. Juk nei filosofija, nei mąstymas nėra neutralūs. Priešingai, jei filosofas pasirinks sau objektą, kuriam yra abejingas, tai nieko iš to nebus ir niekam tai nebus įdomu. Priešingai, filosofija jam dažniausiai gyvenimo ar minties klausimas, net jei iš tikro ir nėra gyvenimo ar mirties klausimas… kiekvienas klausimas jam kaip bildungsroman, jį auginantis ir formuojantis. Taip ir mums buvo 4 ir 5 dešimtmečiuose – gyvenome kaip mus auklėjančiame ir brandinančiame romane: manau, nepraėjus tokio romano, labai sunku tapti filosofu tam, kas mumyse yra filosofas – vaikui…

Pokalbyje A.Piatigorskis kartais tiesiog prajuokina lakonizmu, pvz, paklaustas „ ar jis, kaip ir Ščedrovickis buvo komjaunuoliu – nes jis tai ir komjaunuoliškame sporto klube užsiiminėjo“, atsakė: „ne, aš niekada sportu neužsiiminėjau“.“Tai o ar komjaunuoliu buvot?“ – pasirodo, praktiškai buvo iš komjaunimo išmestas, nors, formaliai gavo paskutinį įspėjimą…

Komjaunuoliu jis buvo, bet įsigudrinančiu išsisukti nuo visų įpareigojimų ir įsipareigojimų. Ir jų skirtumas buvo tame, jog Ščedrovickio pozicija buvo aktyvi, veiklos pozicija gyvenime tuo metu, o A.Piatigorskis neturėjo jokios pozicijos iš viso. O bendravo ir draugavo su Ščedrovickiu tik asmeniškai ir laisvu laiku. Bet, pvz, kai Piatigorskis liko be darbo, kai jį išvarė iš Mokslų akademijos ir universiteto, kai situacija buvo tikrai beviltiška, Ščedrovickis rado jam kitą darbą keturių dienų eigoje.

A.Patigorskis buvo įdarbintas kažkokiame tai transcendentiniame psichologijos institute, kur buvo naudojamasi jo anglų ir prancūzų kalbų mokėjimu. Ir kur jis buvo priblokštas, suvokęs, jog ten apie psichologiją niekas nieko nenutuokia. Nes, kad kažką nutuoktų, reikia būti kažką perskaičius… Ir tada Piatigorskis, minimaliai kažką žinojęs apie psichologiją, pagarsėjo eruditu – tiesiog todėl, jog niekas nežinojo daugiau už jį. Jam tai buvo labai įdomus potyris.

Knygoje buvo paminėtas epizodas, kai vaikinai – studentai, komjaunuoliai – kompanijoje su Ščedrovickiu, susirinkę aludėje šnekasi apie tai, kaip biuro posėdyje sprendė, kaip su juo geriau pasielgti: išsiųsti jį į lagerį ar į durnių namus uždaryti… Ir pats Ščedrovickis, dalyvaujantis asmeniškai, dar turėjo juos raminti, “jog, girdi, viskas susitvarkys, nepergyvenkit“.

Ir šitokia situacija yra tipiška, kai kalba eina apie tuos, kurie jau kaip ir nusprendė, nulėmė kažkieno kito likimą… – Piatigorskis ima keiktis, prieštaraudamas –„ ne, reikalas ne tame. Jie savų likimų, parazitai, nenusprendę ir nenulėmę dar, ir to nesugeba. Tame ir visas reikalas. Jie tik kažkieno kito likimą nuspręsti greiti buvo… Su tokiais bendraamžiais lyginant, Ščedrovickis buvo tiesiog titanas.“

Į klausimą, „tiesa, o jūs ką veikėte durnių namuose, kur pievelėje žolę šlemštė zuikiai?“ Piatigorskis atsakė: “atostogavau. Tylu, miškas puikus. Linart mial mane tenai atsivežė, kad aš su juo kartu gerčiau. Vyr. gydytojas, jo draugas, buvo atostogose…“

Įdomu, jog Ščedrovickis, tvirtino, kad„išgyventi tada galėjo tik principingas žmogus“ ir Piatigorskis tam visiškai pritarė: Ščedrovickis buvo vienas iš nedaugelio, kuris suprato, jog galiausiai, principingu būti yra naudinga“ Pavyzdžiui, buvo tada ir kitas toks aktyvus komjaunuolis tarp jų, Levada, bet jam viskas rodėsi absoliučiai neįmanoma. Tiesiog – neįmanoma. Jis negalėjo žmogaus nei į kalėjimą pasiųsti, nei į kur kitur. Tuo tarpu Ščedrovickis manė, jog tai – socialinės įtakos būdas… Tarp kitko, Piatigorskio nuomone, Ščedrovickis irgi niekada būtų negalėjęs šitaip pasielgti. Bet, pozicija efektyviai padėjo išgyventi.

Dar vienas įdomus Ščedrovickio teiginys knygoje – „socialinis visuomenės gyvenimas yra netinkamas tam, kad būtų suprastas. tenai nėra ką suprasti…“ – Piatigorskis džiaugiasi, kad Ščedrovickis – šaunuolis“, nes pats tuo metu apie tokius teiginius net nesvajojo. Ir visiškai neturėjo patirties su sociumu, jo vengė… Visi jo ryšiai su kitais buvo asmeniniai, privatūs. „Aš nuo vaikystės laikų, bet kuriuos potencialius socialinius santykius verčiau asmeniškais… O Ščedrovickis, atvirkščiai, bet kuriuos asmeninius santykius refleksavo ir vertė socialiniais“.

Ir apie marksizmą, Piatigorskio nuomone, Ščedrovickis labai teisingai kalbėjo, teigdamas, jog „tai buvo mokslas, niekada nesidomėjęs sociologija. Markso sociologija nedomino, visa, ką jis rašė, buvo ne sociologija. Sociologija jam buvo antrinė, tretinė… jei norit, tai jis rašė politekonominę aksiomatiką. Ir į kokį sociumą ji paklius, tai jau čia kaip išeis…“

Negalima netgi teigti, jog marksizmas – tai paviršutiniška sociologija, ten jos iš viso nėra. Ir pas Hegelį irgi nėra – domėjimosi realiu sociumu ten negalėjo būti, nes tada visa ta teorija būtų sugriuvus. M.Mamardašvilis, tada jau rimtai besidomintis filosofija, šituos Ščedrovickio teiginius yra komentavęs sekančiai: jei Ščedrovickis teigė, kad sociumo suprasti neįmanoma, tai, M.Mamardašvilio nuomone, „ir nereikia. Viskas ten niekai“… Ščedrovickis nemanė, kad niekai, jis tik manė, jog suprasti neįmanoma: “vienintelis, kuris sugebėtų suprasti, esu aš“… O Merabas sakė:“ką ten suprasti?…“

Grįžtant prie to, kas nulėmė A.Piatigorskio tapimą filosofu, jis pats prisipažįsta, jog mokėsi visada labai blogai, universitete irgi… Kad jo patirtis gyvenime buvo greičiau estetinė, jo žinios – labai ir labai paviršutiniškos. Ir, netgi ta jo estetika irgi, buvo labai silpna. Ir, būtent, kad jo žinios buvo tokios paviršutiniškos, atsitiktinės, todėl jos jam vėliau ir nesutrukdė pradėti filosofuoti – jo neapribojo. Kažkokia prasme filosofui nieko žinoti ir nereikia. Iš kitos pusės, sekančiame spiralės pasisukime filosofas vėlgi, turi žinoti kaip tik labai daug… Žinios kaip ir sociumas, suriša, apriboja, įspraudžia į rėmus. M.Mamardašvilio pasiekimas, pvz, buvo tai, kad jis sugebėjo išsilaisvinti…“mes visi pagal žinias nuo jo atsilikom iki begalybės…“

Paprašytas papasakoti kokį nors pamokomą atsitikimą iš savo gyvenimo, A.Piatigorskis prisiminė žmogų su kailine kepure, priėjusį prie jo paskutinės knygų pasirašinėjimo sesijos knygyne metu ir paklaususį – ar Piatigorskis jį dar atpažįsta. „Tas žmogus nešiojo kailinę kepurę visą savo gyvenimą, ir vasarą irgi. Nes, pagal savo profesiją jis visą gyvenimą dirbo Šiaurėje. O ten toks įprotis – visada geriau dėvėti storą vatinuką ir kailinę kepurę, jei staiga temperatūra nukristų. Dabar, kai mes susitikome aš prisiminiau, kaip susitikom pirmą kartą ir susipažinom.

1966 metais puošnioje Rytų instituto prie Mokslų akademijos foje ( Armėnų skersgatvyje). Aš stoviu foje ir, aišku rūkau. Ir, staiga matau, įeina žmogus su kailine kepure, nepažįstamas, kojos apvyniotos autais. Įsivaizduokit! – Buvo ruduo. Na, gal jau buvo lapkritis. Šalta. Bet jis darė keistą įspūdį. Tiesiai jo pasitikti – jis irgi stovėjo foje netoli durų – pajudėjo mokslinis Instituto sekretorius J.V.Gankovskis, kuris ir paklausė “ką jūs čia veikiate?“. O tas atsako:“Labą dieną“ – savaime aišku, mokslinis sekretorius anksčiau „labą dieną“ nepasakė. O tas pažiūrėjo į sekretorių ir sako:“žinote, o aš iš viso neturiu jokių teisių į nieką“. Mokslinis sekretorius apstulbo tai išgirdęs:“kaip tai nėra jokių teisių? juk be teisių jūs iš viso neturite teisės niekur būti“. O man, matote, nuo viso šito ėmė darytis nepaprastai linksma.

Žmogus skėstelėjo rankomis ir sako: „Būtent tai aš ir turiu omenyje, aš neturiu teisės būti niekur ir niekada“… Ir čia mokslinis sekretorius griebė jį ir ėmė stumti atgal link durų… O aš nusprendžiau, kad tai – skandalinga: Jurijau Vladimirovičiau, ką jūs darote, jis gi lankytojas“… Čia aš, žinoma, jau ėmiau meluoti. Trūkstant vyriškumo… Aš sakau: „jis gi atėjo pas mane!“ – kai aš geroj nuotaikoj, aš nemėgstu jos gadinti. Ir dar aš pasakiau:“būkite geras, pasakykite mūsų moksliniam sekretoriui jūsų pavardę, vardą ir tėvavardį.“ Jis ir sako:“mano pavardė Mitkinas, Eduardas Aleksejevičius“. Prie viso to jis galėjo dar daug ką pridėti, ir jį būtų praleidę. Bet jis, matomai, buvo principo žmogus. Jis pasakė paprastai:“Aš – Mitkinas Eduardas Aleksejevičius“. Ir sekretorius atlyžo:“na gerai, praeikite…“.

Aš, aišku, nusilenkiau:“Eduardai Aleksejevičiau, prašom, aš jus nuvesiu į biblioteką“. Mano gera nuotaika jau buvo ėmusi keistis, aš jau buvau ėmęs ruoštis skandalui. Manyje visada gyvas ir toks pasiruošimas. Man jau norėjosi sakyti:“baikit užsiiminėti nesąmonėmis!“. bet pasisekė, kad tas sekretorius pradingo. tai aš Eduardui Aleksejevičiui ir sakau: „eime, aš jus palydėsiu“. O jis sako:“ jus žinote, Aleksandrai Moisejevičiau, jokios bibliotekos man nereikia. Eime, pereikime per sodą. Mes turėjome puikų sodą…“ Štai taip mes su juo ir susipažinome.

Tai buvo labai… Vėl sprūsta žodis – „įdomus“ žmogus. Tai buvo savotiškas žmogus. Geofizikas, kuris neišlįsdavo iš tundros. Kamčiatka, Čiukotka, Sachalinas ir panašiai. Rusijoje yra tokių žmonių, Sąjungoje tokių žmonių būdavo… Bet man labiausiai patiko jo reakcija „aš iš viso, neturiu jokių teisių“ – vadinasi buvo filosofas. Ir aš atsimenu mūsų pokalbio pradžią. Aš sakau: „atleiskit, kuo galiu būti jums naudingas, Eduardai?“ O čia dar tas derinys, Eduardas ir Mitkinas… Žodžiu, „kuo galiu būti naudingas?“, o jis sako: „aš norėjau sužinoti jūsų nuomonę apie Aristotelį“. Aš sakau:“Pasigailėkit, aš visai nežinau Aristotelio, ir, matomai, niekada jau nežinosiu, aš jau iki ausų paniręs į Indiją“…“Ne ne“, sako tas. „Aš, sako, apie jus girdėjau“ – Iš kur?

Jis buvo keistas žmogus. Rodėsi, gyvena tundroje, o tai, kas vyko Maskvoje, žinojo taip pat kaip ir aš. Yra tokių žmonių. Aš sakau: „iš kur jūs visa šitai žinote?“ O jis sako:“aš turiu vieną talentą – turėti draugų“… Ir dar pridėjo:“iš manęs būtų išėjęs geras vagis ar nusikaltėlis. Aš, sako, kiekviename Rusijos mieste jaučiuosi vienodai kaip namie. Gaila, žinoma, bet dabar šita galimybė jau atkrenta, nes aš jau labai ilgą laiką užsiimu niekam nereikalingu dalyku – geofizika.“

Taip mes ir susipažinome, draugavome pora metų, paskui jis išvažiavo visam laikui. Štai jums ir anekdotas. Ir dabar aš jį sutikau po trisdešimt metų. Ir mes su juo vėl kalbėjomės kaip niekur nieko.“

Sekanti tema buvo apie tai, ar filosofas gali patarti politikams – „žinoma, jei tik nori…“ A.Piatigorskis pavyzdžiu ima Jaspersą, tik kad jo patarimų niekas neklausė… Pvz: kai jis patarinėjo, ką daryti su vokiečiais. Jis gi parašė laišką Amerikos prezidentui, kur išdėstė nuomonę, jog „Vokietija turėtų būti okupuota dar mažiausiai 300 metų.

Korespondentas: Gal būtų tikslinga kuriam laikui okupuoti ir Rusiją?

A.Piatigorskis: Žinote, okupuoti Rusiją tai reikštų okupuojančiąją pusę pasmerkti tikrai pražūčiai. Visiškam susinaikinimui. Jos neliks. Tai – bedugnė. Ne, paskui dar Jaspersas patarė numesti atominę bombą ant Pekino ir Maskvos, kadangi jis buvo didis humanistas.

Ir tai vėl visiškai patvirtina, ką sakė Merabas – jis pasakytų, jog Jaspersas elgiasi grynai pagal Platoną. Jo kaip ir nejaudina, kaip jį supras valdžia, kuriai jis patarinėja. Jis kalba greičiau išeities tašku turėdamas kažkokią idealią situaciją kaip kautis su blogiu, ir apie tai filosofuoja.

Apie filosofų duodamus patarimus mes kalbame, nes tai – dažnai pasitaikanti situacija. Skiriasi tik nuomonės, ar filosofas turi už tai mokėti, ar valdžios turi būti mokama jam… O Jaspersas tai nuėjo tiesiu taikymu. numesk, girdi, ant tų dviejų netikusių šalių atomines bombas, vietoj to, kad, vargšus japonus bombarduot, blogio lauke dar net nespėjusius išsiskleisti kaip reikiant. Arba tik pradėjusius. Ir tai iš karto ir pasibaigė. Žinoma, tame atsispindi filosofijos pagrindai. bet ne visada. Kartais geriau tyliai tyliai išeiti. Dingti nepastebėtam, „jūs pasėdėkit, o aš eisiu, viso gero“… bendrai paėmus, tai filosofas turi dvi atsakomybes. Pagrindinė – prieš tą tiesą, kurią jis atrefleksavo ir po to, parodyti, kaip tai galima padaryti…

Korespondentas: Ar reikėtų Bušui bombarduoti Iraką?

A.Piatigorskis: kaip man tai atrodo? Aš žiūriu į tai labai tiesiogiai, kaip Amerikos prezidentui priklausytų… kaip jo vardas? Džordžas? – į tai galiu atsakyti tik viena. Pirmiausia, Amerika – ne mano šalis, nei buvusi, nei esanti. Nusispjaut man ant jos. Tegu eina ji (…) Bet, aš atsakinėju rimtai į šitą klausimą. Turint omeny klausimo konkretumą, toks visiškas idiotas, kaip Dž. Bušas… Bet, supraskit, čia vėl reikia žiūrėti į situaciją filosofiškai, o šitas žmogus taigi visiškas impotentas.

Jam bombarduoti Iraką – tai natūrali išeitis iš jo pilnos mąstymo ir moralinės impotencijos. Todėl aš net negaliu pasakyti, kad nebombarduoti. Štai, jei jūs man kokį kitą žmogų pateiktumėt, bent su minimalia mąstymo potencija, tai aš, aišku pasakyčiau: „Žinoma ne, nebombarduoti“. Bet, turint omeny Dž. Bušą, aš pabrėžiu… Supraskit, jis užsimanė bombarduoti Iraką. Teisingai, čia asmeninis džentelmeno reikalas.

Štai pasižiūrėkit, Putinas bombarduoja Gruziją… Na, visi zuikiai jau numirė iš juoko. Na… Na seni, kaip tu iki vidutinio zuikio netrauki, antroko iš vidurinės mokyklos? Na ką tau iš viso galima pasakyti? Čia gi, vis tik, mano buvusi šalis, todėl aš pasiruošęs atsiklaupti ant kelių prieš Vladimirą Vladimirovičių ir pasakyti:“Na, seni, aš tavęs maldauju, nereikia bombarduoti Gruzijos!”

Na, bala jo nematė, to Irako, galų gale… Su Huseinu. Ir degeneratais. Dar daugiau, čia aš sutinku su Ščedrovickiu ir Merabu, kad suprasti šios situacijos neįmanoma. Šitas nesupratimas yra tai, iš ko šitokios situacijos padarytos, išaustos – iš filosofinio ir kokio tik norite dar nesupratimo. Ir tai – labai svarbus momentas metodologiškai ir epistologiškai. Tokiose situacijose duoti pozityvų patarimą, pvz: „nebombarduok Irako ar Gruzijos“… Ne, Gruzijos vis tik negalima bombarduoti. negerai… Na, Iraką irgi negerai. Ir iš viso, bombarduoti negerai. Ne tame reikalas, kad šitie žmonės nesugeba suprasti, bet kad visa šita vieta, vadinama pasauliu, kuriame gyvename, yra nesupratimo vieta.

O suprasti reikia! Dėti pastangas, įsitempti. Pasistengti, juk tai nėra taip sudėtinga. Ne, suprasti sudėtinga, bet galima bent jau norėti. Sakykime, vienas debilas pakviečia į svečius kitą debilą ir sako: „na, Vania, imkim ir pasistenkim. kažkaip čia negerai išeina…“ Ir tą sugebėtų tam tikromis sąlygomis netgi ir visai laukinis žmogus.

Imkime tokį laukinį žmogų rusų istorijoje, G.E.Rasputiną. Jis gi laukinis buvo, tamsus iki neįmanomumo. Bet tiek dar suprato, kad karo nereikia. O, jei jau karas vyksta, tai Rusija turėtų nekariauti. Vadinasi, gyvavo tame žmoguje tam tikras suvokimas. Jis suvokė, kad karas bus Rusijos galas. Ir jis buvo teisus. Ir jį už tai užmušė. Buvo paniškai bijoma, kad jis įtikins carą pasirašyti separatinę taiką, o šitas laukinis turėjo savyje ideologinę neapykantą ir pasišlykštėjimą karu.

Nuostabu, ar ne?

parengė: Gaiva Paprastoji


Žymos

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Svetainę nuo spamo saugo Akismet. Sužinokite kaip naudojami jūsų duomenys.

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar sutinkate, kad mokyklose vaikai neturėtų naudotis telefonais?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Apklausa

Už kurį kandidatą balsuotumėte Lietuvos prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
  Gerti meta visi. Kai kurie suspėja tą padaryti dar būdami gyvi. Anekdotai

Gerti meta visi. Kai kurie suspėja tą padaryti dar būdami gyvi. Anekdotai

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Kas yra magas? (3)

Kas yra magas? (3)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Nuomonių diktatūra ir Snaigių karta kaip nauja žmonių rūšis

Nuomonių diktatūra ir Snaigių karta kaip nauja žmonių rūšis

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas. Esu ir liksiu ne ES, o Lietuvos pilietis

Rolandas Paksas. Esu ir liksiu ne ES, o Lietuvos pilietis

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Žurnalisto Andriaus Tapino skundą prieš Seimo Etikos ir procedūrų komisiją nagrinės teismas

Žurnalisto Andriaus Tapino skundą prieš Seimo Etikos ir procedūrų komisiją nagrinės teismas

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  A. Veryga pasisako už mirties bausmės panaikinimą pasaulyje net dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų

A. Veryga pasisako už mirties bausmės panaikinimą pasaulyje net dėl su narkotikais susijusių nusikaltimų

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  M. Puidokas siūlo vienytis, o A. Juozaitis sako, jog nėra apie ką kalbėtis

M. Puidokas siūlo vienytis, o A. Juozaitis sako, jog nėra apie ką kalbėtis

atsiliepimų 6Skaityti visą įrašą
  Gabrielius Landsbergis: „Paklauskite Jevgenijos Markovnos“

Gabrielius Landsbergis: „Paklauskite Jevgenijos Markovnos“

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Ar verta balsuoti Europos Parlamento rinkimuose ir remti prof. V. Radžvilo Visuomeninį rinkimų komitetą?

Ar verta balsuoti Europos Parlamento rinkimuose ir remti prof. V. Radžvilo Visuomeninį rinkimų komitetą?

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Arvydas Juozaitis ir Vytautas Radžvilas susitarė EP ir prezidento rinkimų klausimu

Arvydas Juozaitis ir Vytautas Radžvilas susitarė EP ir prezidento rinkimų klausimu

atsiliepimų 5Skaityti visą įrašą
  Man ne gėda būti iš kaimo

Man ne gėda būti iš kaimo

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Patys plaukit savo indus

Patys plaukit savo indus

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą
  G. Landsbergis atsisako atsakyti į Seimo komisijos klausimus įvardindamas jos veiklą, kaip galimai neteisėtą

G. Landsbergis atsisako atsakyti į Seimo komisijos klausimus įvardindamas jos veiklą, kaip galimai neteisėtą

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Ar išnaudosime galimybę, kuri nepasikartos?

Algimantas Rusteika. Ar išnaudosime galimybę, kuri nepasikartos?

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Referendumas dėl dvigubos pilietybės, pasak V. Pranckiečio – šimtmečio idėja Lietuvai

Referendumas dėl dvigubos pilietybės, pasak V. Pranckiečio – šimtmečio idėja Lietuvai

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Kas yra magas? (2)

Kas yra magas? (2)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Arvydas Juozaitis. Apie Kremliaus darbotvarkę ir nacionalinę vienybę

Arvydas Juozaitis. Apie Kremliaus darbotvarkę ir nacionalinę vienybę

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Jurga Lago. Kodėl aš nesu feministė

Jurga Lago. Kodėl aš nesu feministė

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas. Konservatorių hierarchai siekia savivaldą vėl suvaryti į partinį „dvarą“

Rolandas Paksas. Konservatorių hierarchai siekia savivaldą vėl suvaryti į partinį „dvarą“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  D.Šakalienė tvirtina, esą R. Karbauskis sąmoningai nori sukliudyti tinkamai dalyvauti procese išmanantiems praktikams

D.Šakalienė tvirtina, esą R. Karbauskis sąmoningai nori sukliudyti tinkamai dalyvauti procese išmanantiems praktikams

atsiliepimų 9Skaityti visą įrašą
  Premjeras S. Skvernelis pasiūlė Baltarusijai alternatyvą vietoje Astravo AE. Baltarusijai turėtų patikti

Premjeras S. Skvernelis pasiūlė Baltarusijai alternatyvą vietoje Astravo AE. Baltarusijai turėtų patikti

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: „Policinės jėgos struktūros Lietuvoje pretenduoja tapti dominuojančiu politikos arenos žaidėju“

Rolandas Paksas: „Policinės jėgos struktūros Lietuvoje pretenduoja tapti dominuojančiu politikos arenos žaidėju“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Algimantas Rusteika. Politinės veidmainystės epocha

Algimantas Rusteika. Politinės veidmainystės epocha

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Referendumo dėl dvigubos pilietybės OPONENTŲ teiginiai ir argumentai

Referendumo dėl dvigubos pilietybės OPONENTŲ teiginiai ir argumentai

atsiliepimų 6Skaityti visą įrašą
  Algis Avižienis. Nacionalizmo privalumai

Algis Avižienis. Nacionalizmo privalumai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Prezidentė: Teismų įstatymo pataisos padėtų užtikrinti didesnį teismų nepriklausomumą ir skaidresnį teisėjų korpusą

Prezidentė: Teismų įstatymo pataisos padėtų užtikrinti didesnį teismų nepriklausomumą ir skaidresnį teisėjų korpusą

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Site Violet – tamsi Lietuvos paslaptis. Už šio pavadinimo slepiasi CŽV kalėjimas

Site Violet – tamsi Lietuvos paslaptis. Už šio pavadinimo slepiasi CŽV kalėjimas

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Kurį laiką neskaičiau tinklapio--- bet šiandien perskaičiau šiuos straipsnius. Nutebino, bet kartu...

Juozaitis puikiai perpratęs tą Puidoką - tai tikrai feikinė būtybė, pats priėmęs Vaikų įstatymą, pats...

Ačiū už įdomų straipsnį. Jis tikrai kai ką paaiškino. Tėveliai ir mamytės turėtų rimtai susirūpinti...

Save gerbiantis leidinys rašo, kas yra teksto autorius ir iš kokios kalbos tekstas verstas...

Ir kodėl šito asilo veidas užmaskuotas?...

Gert negeriu, nebent giram įsiūlo....

Nu virsune jis netgi nesiruosia atsakineti i komisijos klausimus tai ka jis yra nelieciamas asmuo...

Nuvarysir Europa kibeni mat ,kaip nuvarė Lietuvą,kai buvo ministru....

Dedu pliusa Puidokui uz toki atvira, drasu pasiulyma. Logiska - ar geriau 10 kandidatu po...

Lb.idomi priezastis del ko nepriims nesiskiepijusiu ??? Neremi farmamafijos besinuodydamas,remsi baudomis :-\...

Tiesiog puiku. Tuo būdu nereikia vaikų nuodyti nei fiziškai, nei jiems smegenų plauti. ...

Si sivilizacija jau pasmekta, nes sekso kultas seniai paemes virsu... visos rimtos santuokos dar turi...

Jokių dvigubų pilietybių!...

Bet Puidokas pasiūlė vienytis viešai tik tada, kai jo pasiūlymus jau anksčiau buvo atmetę kiti...

  Arvydas Daunys. Šeima, kaip koncepcija, ideologija ir pasaulėžiūra

Arvydas Daunys. Šeima, kaip koncepcija, ideologija ir pasaulėžiūra

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  R. Karbauskis registravo „Vaiko teisių“ įstatymo pataisas – kas naujo?

R. Karbauskis registravo „Vaiko teisių“ įstatymo pataisas – kas naujo?

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Pasvalyje – nesuvokiamas vaiko atėmimas: kaltina močiutę melu

Pasvalyje – nesuvokiamas vaiko atėmimas: kaltina močiutę melu

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

Profesorius V. Kasiulevičius: kaime gimusiam kūdikiui šansai mirti – keturis kartus didesni

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Lietuva su raudonais balionais išėjo į gatves (nuotraukos)

Lietuva su raudonais balionais išėjo į gatves (nuotraukos)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rasa Dijokaitė: Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose

Rasa Dijokaitė: Ko mokoma tėvų terorizavimo kursuose

atsiliepimų 2Skaityti visą įrašą
  Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

Atimami vaikai. Negalima prisidengus kilniu tikslu skatinti sveiku protu nesuvokiamų reiškinių

atsiliepimų 5Skaityti visą įrašą
  Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

Arvydas Daunys. Ar Lietuva po tokio smūgio į šeimą sugebės atsikelti?

atsiliepimų 8Skaityti visą įrašą
  Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

atsiliepimų 11Skaityti visą įrašą
  Dangstydamasi kova su smurtu šeimoje, valdžia atima vaikus iš normalių šeimų [video]

Dangstydamasi kova su smurtu šeimoje, valdžia atima vaikus iš normalių šeimų [video]

atsiliepimų 28Skaityti visą įrašą
  Per liepą ir rugpjūtį iš šeimų buvo paimta 1100 vaikų, – vaiko teisių tarnyba atsakė į klausimus

Per liepą ir rugpjūtį iš šeimų buvo paimta 1100 vaikų, – vaiko teisių tarnyba atsakė į klausimus

atsiliepimų 20Skaityti visą įrašą
  Svarbi informacija prieš mokslo metusi: kas priklauso tėvams ir vaikams

Svarbi informacija prieš mokslo metusi: kas priklauso tėvams ir vaikams

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Daugelis vyrų po orgazmo lieja karčias ašaras

Daugelis vyrų po orgazmo lieja karčias ašaras

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą
  Mamadieniai ir tėvadieniai – kam kiek priklauso?

Mamadieniai ir tėvadieniai – kam kiek priklauso?

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

Užfiksuota daugiau galimo smurto, nuo kurio galimai nukentėjo vaikai – galimai auga smurtas prieš vaikus, galimai…

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą
  Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

Lietuvoje vienodinama praktika apsaugant ir ginant vaikų teises bei interesus

atsiliepimų 5Skaityti visą įrašą

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Zuikiai jau seniai numirė iš juoko...* - nuoroda: https://infa.lt/15314/zuikiai-jau-seniai-numire-is-juoko/