infa.lt

Gyventi šiandiena – svarbiausieji Europos vadovai vaikų neturi, kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel (kairėje) ir Nyderlandų ministras pirmininkas Mark Rutte (dešinėje). (Nuotrauka iš: Minister-president Rutte/Flickr)

Madas diktuoja būtinybė. Kaip ir madą neturėti vaikų. Viena vertus, mūsų valstybės iš mūsų tikisi, kad darbingiausio savo gyvenimo laikotarpio nešvaistysime valydami snargliuotas nosis, o kalsime joms mokesčius, per žiniasklaidą brukdamos mintį, neva viską dar spėsim – iš pradžių pasodink medį, pastatyk namą (užsitikrink pajamas, pamatyk pasaulį, pasidžiauk gyvenimu ir t.t.).

Kita vertus, kažkada su siaubu pastebima, kad laikas negrįžtamai praėjo ir teliko ateitis, kurioje nieko nėra. Tada puolama leistis chemikalus, plakti mėgintuvėlius, vaidinti dievą, nepamirštant pridengti absurdo teatro ‚planuojamos tėvystės‘ uždanga ir pasipuikuoti savo pranašumu prieš normalų homo sapiens ir gamtos sumanytus kelius giriantis, kaip ‚atsakingai‘ pasirinktas palikuonio tėvas iš spermos banko katalogo…

Čia privačioji pusė, kuri galbūt daugiau juokinga ir apgailėtina nei pražūtinga. Tačiau, kuo daugiau tokių visuomenėje, tuo daugiau jų ir valdžioje. Jiems nereikia vaikų, nei savų, nei jūsiškių. Jiems reikia skaičių.

Jiems tas pats, kieno tas vaikas ir kas jį augins. Jeigu tavo vaiką dėl kažkokių su logika ir žmoniškumu nesuderinamų priežasčių perduos kitai šeimai ir jis ten standartiškai statistiškai užaugs – tiems žmonėms valdžioje bus viskas tvarkoj, jų statistika nuo to nenukentės. Išdraskytos arba to bijančios šeimos skausmas piniginės išraiškos ir matavimo vieneto neturi…

Šiame straipsnyje aprašytas kitoks bevaikiškumo aspektas, atsižvelgiant į valstybių ar net žemyno likimą, tačiau šios tendencijos labai susijusios. Jame netgi pateikiamas svarbiausių bevaikių Europos lyderių sąrašas, kurį būtų galima vykusiai pratęsti dar vienos ne itin svarbios šalies vadove.

Šalies, kurios ateitis irgi labai miglota, kurioje skamba labai panašūs šūkiai ir kurioje irgi darosi baisu turėti vaikų. Bet ši šalis, kitaip nei jos vadovė, dar turi potencialo neišbraukti žodžio „rytoj“ iš žodynų.

Loreta Hoffmann

Giulio Meotti
2017 m. gegužės 6 d.

• Originalus straipsnis: https://www.gatestoneinstitute.org/10306/childless-europe

• Atrodo, kad bevaikiams Europos vadovams nėra priežasties rūpintis savo žemyno ateitimi.

• „Šiandienos Europa nenusiteikusi daugintis, kovoti už save ar netgi stoti į savo barikadų pusę sprendžiant ginčytinus klausimus.“ (Douglas Murray, „The Times“).

• „Atrasti save“ pasidarė svarbiau nei kurti pasaulį.“ (Joshua Mitchell).

Dar niekada prie Europos valstybių vairo nestovėjo tiek bevaikių politikų kaip šiandien. Jie šiuolaikiški, plačių pažiūrų, postuluojantys kultūrų įvairovę ir jie žino, kad po jų nieko nebus. Trumpai tariant, būti bevaikiu – privalumas, nes nereikia išlaidauti šeimai, niekam nereikia aukotis, nereikia ir verkauti dėl to, kas gi bus rytoj. Kaip nustatė Europos Sąjungos finansuotas tyrimas – „nėra vaikų, nėra vargų!“.

Štai motinai ar tėvui tikrai ne tas pats, kokia bus jo vadovaujama šalis ateityje. Bet svarbiausieji Europos lyderiai vaikų neturi. Štai jie, bevaikiai Europos vadovai: Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Nyderlandų ministras pirmininkas Mark Rutte ir Prancūzijos prezidentinė viltis Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron). Sąrašą tęsia Švedijos ministras pirmininkas Stefan Löfven, Liuksemburgo ministras pirmininkas Xavier Bettel ir Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon.

Atrodo, kad bevaikiams Europos vadovams nėra priežasties rūpintis ir savo žemyno ateitimi. Vokiečių filosofas Rüdiger Safranski rašo:

„Bevaikiams mintis apie ateities kartas neturi prasmės, todėl jie vis labiau elgiasi taip, tarsi su jais viskas baigsis, jie mato save kaip paskutinę grandį“.

„Europa mėgina nusižudyti. Arba bent jau jos lyderiai nusprendė įvykdyti tokią savižudybę“, rašo Douglas Murray laikraštyje „The Times“. „Šiandienos Europa nenusiteikusi daugintis, kovoti už save ar netgi stoti į savo barikadų pusę sprendžiant ginčytinus klausimus.“ Savo naujojoje knygoje „Keista Europos mirtis“ (The Strange Death of Europe) Murray tai vadina „egzistenciniu civilizacijos nuovargiu“.

Angela Merkel padarius fatališką sprendimą atverti Vokietijos vartus, įsileido pusantro milijono migrantų, kad sustabdytų savo šalies demografinę žiemą. Neatsitiktinai bevaikė Merkel vadinama „gailestingąja migrantų mamyte“. Akivaizdu, kad Angelai Merkel nerūpi, kad masinė tų migrantų invazija, galbūt, negrįžtamai pakeis Vokietijos visuomenę.
Dennis Sewell neseniai „Catholic Herald“ rašė:

„Idėja dėl „Vakarų civilizacijos“ žlugimo – tai tarsi degalai į demografinės panikos laužą. Nebūtų šios idėjos, atsakymas būtų paprastas: kam Europai kvaršinti galvą, ar jaunieji rems savo vyresniuosius senatvėje. Begalės jaunų migrantų beldžia į vartus, mėgina kabarotis per spygliuotą vielą ar kelia bures palaike valtimi, kad pasiektų mūsų krantus. Mums tereikia juos įsileisti.“

Angelos Merkel bevaikiškumas atsispindi ir Vokietijos visuomenėje: ES statistikos duomenimis 30 % vokiečių moterų neturi vaikų. Dar daugiau bevaikių tarp universitetinį išsilavinimą turinčių moterų – iki 40 %.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen teigia, kad jeigu gimimų skaičius nepadidės, šaliai teks „išjungti šviesas“. (Pati ministrė turi 7 vaikus ir, būdama įvairiuose postuose, mėgindavo siūlyti priemonių gimstamumui arba dirbančių tėvų sąlygoms gerinti. Tačiau paprastai labai greitai būdavo nutildoma kitų politikų. Turint vaikų turi ne tik ateitį, bet ir ką prarasti)

Remiantis nauja studija, kurią paskelbė Prancūzijos demografijos tyrimų institutas Institut national d’études démographiques, ketvirtadalis Europos moterų, gimusių po 1970-ųjų, gali likti bevaikės. Tad Europos lyderės – ne išimtis. Iš 1940 m. Anglijoje ir Velse gimusių moterų, 45 metų amžiaus neturėjo vaikų viena iš devynių, o tarp gimusių 1967 m. šis skaičius jau buvo viena iš penkių.

Prancūzijos politikas (dabar – prezidentas) E. Makronas atmetė tuometinio Prancūzijos prezidento François Hollande teiginį, neva Prancūzija turinti problemų su islamu. Makronas pasisako prieš pilietybės atėmimą „šventojo karo kariams“ džihadistams, nepaisant visų įrodymų toliau teigia, kad Islamo valstybė visai ne islamo: „Problemą kelia ne islamas, tačiau tam tikras elgesys, kuris vadinamas religiniu ir tiesiog primetamas žmonėms, išpažįstantiems tą tikėjimą“.

REUTERS

Makronas propaguoja tam tikrą daugiakultūrę mišrainę. Jis kalba apie kolonializmą kaip apie „nusikaltimą žmonijai“. Jis pritaria „atviroms sienoms“ ir mano, vėlgi nepaisydamas visų įrodymų, kad toks dalykas kaip „prancūzų kultūra“ neegzistuoja. Anot filosofo Mathieu Bock-Coté, 39 metų Makronas, vedęs 64 metų savo buvusią mokytoją, simbolizuoja „sėkmingą globalizaciją, išsilaisvinusią iš prisiminimų apie prarastą Prancūzijos šlovę pančių“.

Nenuostabu, kad prieš gėjų santuokų įteisinimą Prancūzijoje kovojantis judėjimas „Manif Pour Tous“ ragino nebalsuoti už Makroną, nes jis pasisakąs „prieš šeimą“. Makrono šūkis „En Marche!“ (pirmyn!) įkūniją pasaulio elitą, kuris politiką redukuoja iki ceremonijos, iki spektaklio.

Štai kodėl Turkijos vadovas Erdoganas ragina musulmonus turėti po penkis vaikus, o islamo imamai tikinčiuosius skatina priperėti palikuonių: kad būtų kam užimti Europą. Islamo dominavimo šalininkai energingai organizuoja civilizacijų sandūrą vidury Europos ir pranašauja galą juos priglaudusiems Europos kraštams, liksiantiems be populiacijos, be vertybių, išsižadėjusiems savo pačių kultūros.

Pažiūrėjus į Merkel, Rutte, Makroną ir kitus – ar tie islamo propaguotojai neteisūs? Mūsų Europos valdantieji veda mus užrištom akim į pražūtį. Kodėl jiems turėtų rūpėti, ar jų gyvenimo saulėlydyje Europa dar bus Europa? Kaip savo apybraižoje aiškina Joshua Mitchell, „Rasti save“ pasidarė svarbiau nei kurti pasaulį. Daugybė protėvių kartų tai darė mums. Dabar mūsų eilė.“

Giulio Meotti, „Il Foglio“ kultūros redaktorius, yra Italijos žurnalistas ir autorius.

Vertė ir kursyvu komentavo Loreta Hoffmann