infa.lt

Ne paslaptis, jog kai kurie įstatymai Lietuvoje, nors ir yra taip vadinamos teisės sistemos dalis, tačiau su teisingumu turi labai mažai ką bendro. Keista ar ne taip? Įstatymai turėtų, bent teoriškai-išoriškai būti socialiai teisingi. Tačiau nėra.

Tačiau valdžia kiek išgali kovoja prieš demografinės padėties blogėjimą, prieš emigraciją ir jos priežastis. Kame šaknys?

Pradėkime nuo privalomo sveikatos draudimo (PSD) mokesčio, bedarbių atžvilgiu. Lietuvoje jis renkamas iš kiekvieno, kas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, nestovi Darbo biržos įskaitoje ir yra bent mėnesį nedirbęs. Šį PSD mokestį įvedė konservatorių Andriaus Kubiliaus vyriausybė „naktinės mokesčių reformos metu“.

Jo įvedimo bedarbiams logika buvo gan primityvi (skelbta viešai) – jeigu asmuo (bedarbis) neįrašytas Darbo biržos įskaitoje ar dėl tam tikrų priežasčių yra iš jos išbrauktas, – jis turi sumokėti tą PSD, nes, jei nemiršta iš bado – reiškia turi kažkokių nuslėptų pajamų. Taškas. Pirmasis PSD mokestis 2009 metais buvo 72 litai. Negaunančiam pajamų bedarbiui – gana didelė suma. Ingrida Šimonytė (to meto ekonomikos ministrė) tokį būtinumą aiškino tuo, jog bedarbiai eina ir gauna kažkokias medicinos paslaugas, už kurias, esą, niekas neapmoka. Kas iš esmės buvo gryniausias melas – jokių medicinos paslaugų nemokantys įmokų į ligonių kasas tada negalėjo gauti niekaip. Kaip ir dabar. Nors Konstitucijoje teigiama, jog gydymas nemokamas.

Ir papildomai buvo pasiremta tuo, jog daugumoje Europos šalių mokamas PSD mokestis (net išvardinta kuriose), tik nutylėta tai, jog jis nebuvo privalomas bedarbiams.

Dar vienas dalykas, keliantis nusistebėjimą yra tai, jog šis mokestis buvo ir yra susietas su minimaliu darbo užmokesčiu, kas apskritai yra absurdas, nes kalbėsime apie bedarbius, kurie negauna jokio užmokesčio, nekalbant jau apie kažkokį minimalų ar dar kokį kitokį. Tai kodėl bedarbio PSD mokestis (kuris ir šiaip neteisingas savaime) turi būti priklausantis nuo to, kokį atlyginimą gauna dirbantys?

Vienintelė šio mokesčio logika yra ta, kurios nenori pripažinti valdantieji ir kurios pasekmes mes šiandien matome – netekę darbo iš Lietuvos kelia sparnus visi, kas tik turi tokią galimybę, antraip greituoju būdu rizikuoja tapti valstybės skolininkais, kuriuos net netekusius darbo galės išvaržyti antstoliai pasiekus tam tikrą skolos sumą. Galima daryti išvadą, kad jis tam ir skirtas.
Arvydas Daunys

Sakysite, tegu stoja į Darbo biržos įskaitą? Žinoma, jei žmogus gyvena mieste, kur ta DB ar jos filialas yra, tada kažkiek laiko ten galima pabūti sąrašuose, kol tiesiog morališkai pribaigs su darbo pasiūlymais už minimalų atlyginimą ar siūlymais eiti mokytis persikvalifikuoti – pastaruoju metu įjungta programa žmonėms, kuriems yra sukakę daugiau, kaip 55 metai,  ir kuria siūloma įgyti statybininko ar vairuotojo specialybę drakoniškomis sąlygomis – sudarius trišalę sutartį tarp DB, būsimo darbdavio ir ieškančio darbo asmens.

Sąlygos visai paprastos – bedarbis pasirašo standartinę sutartį (derėtis negalima) ir atitinkamą laiką mokosi, o DB moka jam stipendiją. Pabaigus mokslus privalo pusmetį atidirbti pagal specialybę (kaip TSRS laikais). Vienintelis būdas išvengti sankcijų, jei nedirbs nustatytomis sąlygomis, yra, jei darbdavys pats atsisako jo paslaugų ar kyla problemos su sveikata, ar per 15 dienų pats susiranda kitą darbdavį, kuris priims geresnėmis sąlygomis.

Teko kalbėtis su vairuotoju – jis už minimalų atlyginimą dirbo pusę metų, po 10 ir daugiau valandų per dieną, nes neturėjo jokių svertų paveikti sutarties sąlygų, po kuriomis pasirašė trišalėje sutartyje. Tiesa, reikia būti teisingu, ten nerašoma, jog žmogus dirbs už minimalų atlyginimą. Ten rašoma, kad žmogus dirbs pas konkretų darbdavį. O minėtos sąlygos atsiranda jau baigus apmokymus pasirašant darbo sutartį su darbdaviu.

Teko skaityti apie kitą bedarbį, kuris atsisakė dirbti už minimalų atlyginimą, o kadangi nespėjo per 15 dienų susirasti kito darbdavio, kuris jį priimtų, Darbo birža iš jo prisiteisė apie 2000 €u už mokslus. Tad dabartiniai mokslai siūlomi Darbo biržoje yra gan rizikingi finansine prasme, – vietoje to, kad rastumėte darbą, gali būti taip, kad tai jus suras eilinis išnaudotojas, kuriam dirbsite už atlyginimą, iš kurio neįmanoma pragyventi. O jei nenorėsite dirbt – tada gausite apmokėti „nemokamus“ DB mokslus.

Tiesa, yra ten ir geresnių specialybių mokymuisi, pvz programuotojo, tačiau į jas DB jus pasiųs vienu vieninteliu atveju – jei pats susirasite darbdavį, kuris jus priims į darbą. Visi kiti darbai – už minimalų atlyginimą žmonėms, kuriems jau virš 55 metų ir pensija ne už kalnų.

Beje, čia rašiau apie miestų bedarbius, kurių PSD gali mokėti jų teritorinės Darbo biržos, o ką daryti rajonuose gyvenantiems žmonėms, kurie net pinigų neturi tam, kad galėtų važinėti kažkur toliau į privalomus Darbo biržos apsilankymus? Ypač jei nedirbo ilgesnį laiką ir nebeturi jokių santaupų. Šie žmonės niekam neįdomūs. Kaip ir tai, iš ko jie galėtų mokėti tą privalomą sveikatos draudimą, kuriuo iš esmės net nelabai gali pasinaudoti, mat ne kiekviename rajono centre yra likusios poliklinikos ar medicinos centrai.

Todėl PSD mokestis bedarbiams ne tik, kad neduoda jokios naudos valstybei – jis, atvirkščiai – daro jai didelę žalą, mat paliečia tuos, kurie jau yra sunkioje finansinėje padėtyje praradę darbą, ir jau vien todėl yra pasiruošę išvykti iš šalies pasitaikius pirmai progai. PSD mokestis juos tam tik dar labiau paskatina. Todėl kovojant su emigracija, pirmiausia yra būtina atšaukti neteisingus įstatymus prieš silpniausias visuomenės grandis.

Baltarusijoje dėl panašaus įstatymo žmonės išėjo į gatves. Ten jis buvo pavadintas „veltėdžių mokesčiu“, renkamu tada, kai žmogus nedirba daugiau nei pusę darbo dienų metuose – 183. Mokestis lygus apie 220 eurų. Lietuvoje šis mokestis pradedamas mokėti jau po 30 dienų. Ir nuo 2017 metų lygus 34 €u mėnesiui, o metinis virš 400 €u.

Ir priminsiu, kad Lietuvoje labai garsiai buvo smerkiamas paskutinis Europos diktatorius – Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, „susidorojęs“ su taikiais demonstrantais, protestavusiais prieš šį mokestį. Įdomu kaip būtų sureaguota Lietuvoje? Greičiausiai „taikūs demonstrantai“ būtų greituoju būdu virtę „riaušininkais”, kaip 2009 metais, o prieš riaušininkus visos priemonės yra teisėtos ir tinkamos, – ir guminės kulkos ir tokios pat lazdos bei teismai.

Tad tiek apie PSD, ženkliai prisidedantį prie mūsų demografinės padėties blogėjimo, nes žmogus likęs be darbo, net nieko pas nieką nesiskolindamas vis tiek lieka skolingas. Net ir išvykęs į užsienį, jei nedeklaravo išvykimo. Tai psichologiškai sunkiai pakeliama. Porą metų be darbo ir tu jau skolingas netoli tūkstančio €urų. Kas norės savanoriškai gyventi tokioje valstybėje? Arba ją ginti?

Eikime toliau, – nuosavų namų statyba, visos šalies gyventojams primetus privalomus A energetinės klasės namų statybos reikalavimus. Kurie automatiškai, pasak specialistų, padidina namo statybos kainą 1,5 karto. Jau dabar žmonės neištempia pasistatyti namo – brangu. Važiuoja dirbt į užsienį, kad per 5-7 metus sutaupytų pinigų jo statyboms.

Ką daro mūsų valdininkai kovojantys su emigracija, kad jiems padėtų?

Teisingai – jie pasistengia, kad tas namas dar labiau pabrangtų ir, kad mūsų minėtas darbo emigrantas, išvykęs užsidirbti pinigų nuosavam namui, išbūtų užsienio šalyje jau 10-12 metų, po kurių gal ir visai persigalvos grįžt, ypač matydamas tokį valdžios rūpestį savo gerove.

Apie tuos A energetinės klasės namus esu gan išsamiai parašęs šiame straipsnyje, tad nesikartosiu, tik priminsiu, jog ES niekada nereikalavo, kad visur būtų statomi tokie namai – vienintelė sąlyga buvo pasiekti tam tikrą atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimo procentą namų statybos sektoriuje kovojant su klimato atšilimu.

Mūsų valdžios vyrai padarė daugiau, nei iš jų buvo prašoma – jie privertė išvykti iš šalies daugybę žmonių ir jų nesant šalyje oras gerokai atvėso – ES reikalavimas buvo įvykdytas be didelių papildomos energijos sąnaudų, vien keleto eilučių įstatymo dokumente brūkštelėjimu. Efektyvu. Visapusiškai. Nes išvykus bedarbiams pagerėjo ir ekonominiai rodikliai. Sumažėjo nedarbo lygis.

Eikime toliau. – Pensijinis amžius

Jau dabar 55 metų žmogui netekusiam darbo jį susirasti pakankamai sudėtinga, jei nepasakyčiau, kad beveik neįmanoma. Jam jau kuriamos visokiausios paprasčiausio darbo statybose programos už ES pinigus, kurios iš esmės neatperka pačios savęs. Tai yra elementarus pinigų „įsisavinimas“ per niekam nereikalingą, taip vadinamą DB darbą. Darbdaviai, kaip jau minėjau, moka darbuotojams minimalų atlyginimą, kurio dalį dar subsidijuoja Darbo birža. Pasibaigus sutartam pusmečiui darbdavys ieško vėl naujo subsidijuojamo „darbininko“ kuriam gali mokėt minimalų atlyginimą. Čia pasaka be galo arba iki tol, kol baigsis tokių programų pinigai. Kurie iš esmės turėtų išsekti jau iki 2020 metų.

Tad jau dabar būsimieji pensininkai negali rasti darbo, tačiau veikia pensijinio amžiaus didinimo programa, norint tą amžių padidinti iki 65 metų amžiaus 2026 metais. Ko norima ja pasiekti? Kad žmogus iš anksto žinotų dirbsiąs iki mirties arba mirsiąs netekęs darbo, nes seno jau niekas dirbt nepriims, o pensijai gaut dar bus per anksti?

Aš galėčiau tęsti, vardindamas tuos įstatymus, tiesiogiai neigiamai veikiančius Lietuvoje dar tebegyvenančių jos piliečių psichiką, vienas iš kurių neseniai priimtas naujasis Darbo kodeksas, kuriame žmogus, išlaikantis valstybę, laikomas vergo vietoje. Už maistą. Ir valdančiųjų svaičiojimai, kad ten prisidėjo „lankstumo“ jau nieko nebeapgauna – žmonės atvirai tarpusavyje kalba apie vergiškas ir vis labiau, nuolat blogėjančias darbo žmogaus sąlygas.

Galiu čia pasakyti vieną dalyką – visuomenėje, kaip kadaise, vėl atsiranda (išryškėja) tik dvi aiškios klasės – išnaudotojų ir išnaudojamųjų, nors bandoma tą užmaskuoti visokiais eufemizmais kaip „socialinė atskirtis“, „atlyginimų žirklės“ ir panašiai, todėl nieko nuostabaus, kad lietuviai spjauna į šalį, kurią iki šiol vadino tėvyne ir įsikūrę svečiose šalyse, dalis net savo vaikų jau nebemoko lietuvių kalbos. Kai kurie atvirai sako, kad jos nekenčia. Tapatina šalį su jos valdžia.

Vienintelis dalykas, kurio galima pasiekti tokiais valdžios sprendimais – Lietuva taps emigrantų kraštu, kuriame pasiekus ribą, emigrantai susirinks savus tėvus, likusius ir be darbo, ir be pensijų, ir išsiveš iš šios Dievo pamirštos šalies, palikdami ją apskritai ir be žmonių, ir be lėšų egzistavimui, ir be tikėjimo jos ateitimi. Ir be iki šiol Lietuvą pasiekdavusių emigrantų piniginių perlaidų.

Lietuva taps ir branduoliniu sąvartynu, ir šiukšlynu, ir tranzito šalimi imigrantams, keliaujantiems toliau į turtingesnę Europą, tačiau nesustojantiems čia ilgiau, nei būtina susitvarkyt reikalus prieš keliaujant toliau ir apdergti tai, kas nėra sava. Tačiau lietuvių čia nebebus, neskaitant kokio milijono nusenusių ir vargstančių, tiesiog neturinčių kur dėtis šioje Žemėje.

Istorija liudija, jog visos Lietuvos vyriausybės baigė savo egzistenciją labai liūdnai. Ir nė viena nepasimokė iš ankstesniųjų klaidų. Įdomu, čia prakeikimas ar idiotizmas? – Kaip bebūtų, panašu, kad ir ši „nepriklausomybės laikų valdžių kadencija“ žengia tuo pačiu keliu. Tuo sekant ir rezultatas bus toks pats.

Aš beveliju tikėti, kad to galima būtų išvengti, kad valdžia dar spės atsipeikėti ir atšaukti idiotiškus bei žlugdančius Lietuvą įstatymus, aišku, jei jie nėra laikomi tyčia, kas kelia tam tikrų abejonių, tačiau, jei toks – palikti šalį – būtų praradusių tikėjimą žmonių pasirinkimas – aš nenorėčiau čia likti paskutinis ir uždegti paskutinį atsisveikinimo laužą toje vietoje, kur šiandien dar stovi Seimas.

sekite autorių Facebook’e

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad medžiaga, pateikta „infa.lt” buvo jums nors truputį naudinga, jūs galite prisidėti, paremdami svetainę Jums patogiu būdu