infa.lt

Česlovo Milošo gyvenimas irgi, puikiai atspindi gerus du trečdalius XX amžiaus, ir ne tik Europos, bet ir Amerikos. Todėl juo galima naudotis kaip įvairiapusiu ir daugiabriauniu reiškiniu, politiniams, ideologiniams ar kultūriniams argumentams… O galima panirti į jo pasaulį – jo minties gyvenimą (paliktą mums gerai dokumentuotą), bet sukeltą jame išskirtinai išorinio, aplinkinio pasaulio ir istoriją dariusių įvykių įtakos: sužinome ne tik istoriją iš pirmų lūpų, bet ir tai, ką tai reiškė būti žmogumi. Vėlgi, R.M.Rilkė teigė, jog „ne tai, kas buvo, bet kaip tada buvo būti“ yra aukščiausios kokybės požymis bet kurio autoriaus kūryboje.

Č.Milošas bijojo, bet konstatavo, jog „genijaus kaina – turėti šaltą širdį“… Aš manau, jog tai yra daugiau susiję su asmenybės masteliu – genijaus žvilgsnis apimą plačiau, didesnę visumą, kaip kad iš viršaus žiūrėdamas į didesnį laiko ir pasaulio gabalą, bendrą panoramą. Todėl tai, kas kitiems skausmas, jam gal labiau matosi kaip likimo įrankis ar paklusimo likimui pasekmės… iš kitos pusės, to pasekoje, ir jo gerumas tampa laisvas nuo kasdieninės priežasčių ir pasekmių sekos… Sugebama atskirti žmogų nuo jo poelgių, nuodėmingumą nuo žmogaus, per kurį jie pasaulyje reiškiasi. Tokį gerumo pojūtį, suvokimą, įgyjama, juo persiimama dažnai jau link gyvenimo pabaigos, pragyventos patirties ir jos apmąstymo, prasmės suvokimo pasekoje – tampama krikščioniu tikrąja to žodžio prasme, gyvenimo pakrikštytu – ir tik tada, galima sakyti, tikras žmogaus gyvenimas ir prasideda. Deja, dažniausiai jau būna trumpas: „aukso vertės yra tai, kiek dar sugebėsi pragyventi, suvokęs gerumą“ (Č. Milošas)

Bet katalikybėje slypi ir dabartinio tolerantizmo užuomazgos: žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra, nes ne jo kaltė. Ir, netgi, nekreipiant dėmesio į tai, ką jis daro – mirties bausmę tuo remiantis, panaikino. Bet, jei katalikybė aiškino, jog į žmogų įsiskverbęs blogis verčia jį elgtis blogai, ir net aiškino, ką daryti, kad jis neįsiskverbtų, tai šita ideologijos dalis mums yra panaikinta. Niekas, pasak oficialių šaltinių, į mus neįsiskverbia ir netgi neegzistuoja tai, kas teoretiškai galėtų įsiskverbti. Žodžiu, gyvenkime tikėdamiesi geriausio, bet jokių garantijų nėra, nes yra blogio pasekmė, o jo priežastys neegzistuoja… O tai palieka laisvas rankas blogiui, o mus, – atvirus ir neapgintus, nuo bet kokių manipuliacijų su mūsų sąmone. Mus valdantiems, netgi velnio tam nebereikia…

Poetui, pažinusiam pasaulį prieš karą buvo labai aiškus kontrastas su pokario laiku, – buvo aišku ko jam trūksta, kas prarasta – jis žinojo ko ieško: kai pokario metu jis dirbo Lenkijos diplomatu, Prancūzijoje, Amerikoje – pavydėtina laisvė, kurios didžiulė daugybė žmonių neturėjo, jos visiškai netekę… Kuo mažiau turi, – tuo su mažiau sutinki, tuo greičiau net ir nedidelė permaina rodosi esminiu laimėjimu…

Č.Milošui jos buvo negana, jis ieškojo vietos, kurioje galėtų būti pats savimi – būtent tokią vietą rasti jam tada reiškė rasti laisvę. Ir JAV pasirodė nesanti tokia vieta, pagal Č.Milošo standartus ji pasirodė esanti tokia pat nelaisva – vieta, pasitenkinant tik galint „myžt, poteriaut ir miegot“… o J. Brodskiui ji jau pasirodė kitaip: šaltojo karo įkarštyje jis ten buvo rusu, laisvai dėstė savo rusiškas mintis apie literatūrą, TSRS ir iš viso, gyvenimo išmintį – ten jam prasidėjo gyvenimas, ir ten jis jam baigėsi. Nes į laisva tapusią Tėvynę grįžti nepanoro – idėjos idėjomis, o gyvenimas gyvenimu.

Išvažiuodamas iš TSRS J.Brodskis paaukojo gyvenimą ar kažką į tai panašaus, žodžiu, kokį turėjo, dėl idėjos, jog kitur žolė žalesnė, ir išlošė. Bet, matomai ne atsitiktinai. Nes sugebėjo atskirti gyvybingą, perspektyvią idėją nuo grynos teorijos, jautė laikmečio ritmą, į kur visuomenė buvo sukama. Kaip? – ogi iš akių neišleidžiant tave supančios realybės, nesileidžiant, kad tave vaizduotės gražumas nuneštų į ten, kur žalinga taip, kad negrįžtama…

Iš kitos pusės, amerikiečiai jau ieškojo, ką galėti toleruoti: kokių didesnių vargšų, pavergtų gailėti, ką vaduoti… Sakysit, kol kas čia tik nuomonės iš šalies apie Ameriką, o kaip ji ir jos istorija atrodo savų pamatyta, apmąstyta, atspindėta? – tai gražiai skaitosi kitos mano herojės, amerikiečių rašytojos ir žurnalistės, filmų scenaristės ir gyvenimo stebėtojos, Joan Didion biografijoje, kol paskaičius kelis puslapius supranti, jog ji Amerikoje, – tokioje, kokią mes ją įpratę įsivaizduoti, bendrinę, su po pilietinio karo susitaikiusiais Pietumis ir Šiaure, – irgi yra svetima. Ji gimė ir užaugo Kalifornijoje, išauginta su į Vakarus judančio pasienio, gyvenamų punktų steigimo, žmonių savarankiškumo  ir vežimų kolonų, traukiančių į Vakarus, mitų fone.

Nors, augdama ir matė gimtąjį Sakramento miestą keičiantis, bet iš esmės jos vaikystė tapo praeitimi pokaryje, kai ten atvyko (sekanti) žmonių iš Šiaurės Rytų pakrantės banga, jau tik gryni vartotojai ir pinigų iš visko darytojai, ir „praeitis tapo kita šalimi“ Folknerį perfrazuojant. O vietiniai nerašyti įstatymai, pagarba mitams nieko nuo to neišgelbėjo – patys tapo beprasmiais ir beverčiais… Joan Didion nuo to laiko žiūrėjo įtartinai į visus naujus judėjimus, ideologijas, bandymus keisti, gerinti pasaulį, performatuoti visuomenę – būtent jinai, viena iš tyriamosios žurnalistikos pradininkių, paliko mums geriausią, aiškiausią to laiko Amerikos liudijimą – kaip tada buvo, ir kaip tada buvo būti…

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji