infa.lt

Vaikai gimsta jau su tam tikru bazinių žinių apie pasaulį rinkiniu. Todėl, susidurdami su situacijomis, kurios pažeidžia jiems žinomus pasaulio dėsnius, jie stengiasi eksperimentiniu būdu jas ištirti. Apie tai pasakyta moksliniame straipsnyje, kurį leidinyje Science publikavo grupė psichologų iš Džonso Hopkinso (Johns Hopkins) universiteto (JAV).

Eksperimentatoriai su sauskelnėmis

Psichologai tyrimui pasitelkė kūdikius, kuriems iki eksperimento suėjo 11 mėnesių. Jiems demonstravo įvairius žaislus ir rodė kaip jie „funkcionuoja“. Pavyzdžiui, kaip metamas į sieną kamuoliukas nuo jos atšoka ir kaip žaislinė mašinytė krenta iš dėžutės. Kitame etape eksperimentatoriai pasitelkė triukus, kurių dėka kamuoliukas „perėjo“ per sieną, o mašinytė ėmė skraidyti.

Jeigu pirmu atveju vaikai nebuvo labai susidomėję, tai antru – tuo kas vyksta su kamuoliuku ir mašinyte jie labai susidomėjo. Kai jiems leido patiems žaisti su tais daiktais, jie ėmė eksperimentuoti, stengdamiesi pakartoti tai, ką matė prieš tai: taip jie mėtė kamuoliuką į stalą, norėdami patikrinti ar jis pereis kiaurai stalviršį ir iš aukštai mėtė mašinytę, kad patikrintų ar ji skris…

Buvo aišku, kad dirbtinai sukurta situacija jiems nėra norma. Kūdikiai puikiai suprato, kad kamuolys negali prasiskverbti per tvirtą paviršių, o mašinytė negali sklęsti ore be jokio palaikymo… Tai patvirtina hipotezę apie tai, jog žmonės vos tik gimę turi objektyvų įsivaizdavimą apie pasaulį. Ir jau šių žinių pagrindu jie formuoja juos supančios realybės erdvinį vaizdą.

„Vadovaudamiesi savo žiniomis kūdikiai iš objektų laukia atitinkamo elgesio, – komentuoja tyrimui vadovaujanti Liza Faigenson. – Kai jų prognozės nepasitvirtina, vaikai panaudoja tą situaciją mokymuisi“.

Mokslininkai eksperimentui pasirinko vaikus, kuriems jau beveik buvo suėję vieneri metai, vien dėl to, jog jie šiame amžiuje jau turėjo motorinius įgūdžius, būtinus manipuliuojant kamuoliuku ir mašinyte. Tačiau greičiausiai gauti rezultatai taikytini ir jaunesnio amžiaus vaikams, mano tyrimo grupės nariai.

Bandyti pasaulio skonį…

Ginčai apie tai, kokie įgūdžiai yra įgimti, o kokie įgyti, vyksta jau seniai. Tik gyvenimo proceso metu mes sužinome, jog tie arba kiti objektai gali būti pavojingi gyvybei ir sveikatai. Pavyzdžiui, mažas vaikutis gali valgyti smėlį, sniegą, praryti smulkias detales, žaisliukus… O pirštą vaikučiai čiulpia dar būdami motinos įsčiose. Tikėtina, kad tai padeda kūdikiams jaustis ramiau ir saugesniais…

Tai yra „blogas įprotis“ iš anksto įdėtas mūsų genuose. Juk mūsų amžininkų logikos požiūriu šis įgūdis nėra vertingas. Jeigu žmogus į burną kiša rankas arba nevalgomus objektus, jis rizikuoja „pasigauti“ infekciją, užspringti, turėti skrandžio problemų ir pan. Tačiau pirmykščiai žmonės apie tai galėjo galvoti truputį kitaip. Taigi, neatmetama galimybė, jog mūsų tolimi protėviai tiesiogine to žodžio prasme „bandė pasaulį pagal skonį“. Tai buvo vienas iš būdų pažinti supančią tikrovę…

Mums sako ko reikia bijoti

„Current Directions in Psychological Science” žurnale buvo paskelbti įdomaus psichologinio tyrimo rezultatai. Mokslininkai grupei vaikų nuo septynių mėnesių amžiaus parodė vaizdo įrašus su įvairiais žvėrimis ir vabzdžiais. Nuodingų gyvūnų, tokių kaip gyvačių, vorų ir skorpionų vaizdai buvo komentuojami su „baisia“ intonacija. Tačiau nei vienas iš kūdikių neišsigando. Jie į paveikslėlius su pavojingais gyvūnais sureagavo lygiai taip pat, kaip ir į visus likusius.

Tačiau, kai psichologai atliko panašų bandymą su trimečių vaikų grupe, dauguma vaikučių, netgi pašalinus garsinius komentarus, pamatę nuodingų gyvūnų ir vabzdžių atvaizdus, parodė baimės požymius. Apklausa parodė, jog niekas iš vaikų niekada nėra susidūrę su šiais gyvūnais ir nėra matę kaip nuo jų nukentėjo kažkas kitas…

Nuo vaikystės mums rodo paveikslėlius, seka pasakas, iš kurių mes sužinome, jog gyvatė gali įkąsti, vilkas – suvalgyti; sakoma, kad peiliu galima įsipjauti, ugnimi – nusideginti, o vandenyje – nuskęsti; įkišus pirštą į elektros rozetę – gali skaudžiai trenkti elektros srovė, nepažįstamas žmogus mums gali padaryti kažką blogo… Pasekoje, mes susidėliojame mus supančio pasaulio paveikslą, analogišką tėvų pasauliui.

Tai yra bijome tų pačių dalykų kaip ir mūsų tėvai arba auklėtojai, netgi tuo atveju, jeigu mes patys niekada nebuvome su jais susidūrę. Ir tai normalu, nes be žinių apie pasaulį mes negalėtume adekvačiai reaguoti į kai kurias situacijas…

parengė: Edita Sabaitė