infa.lt

REUTERS

Šiuolaikinėje politikoje yra nemažai pavyzdžių, kai į valdžią ateina naujų ir sunkiai vienai tradicinių ideologijų priskiriamų veikėjų. Dažnai jie apibūdinami kaip populistai. Šis žodis yra dažnai minimas įvairiuose kontekstuose net nepasigilinus, ką tai reiškia. „The Atlantic“ žurnalistas Uri Friedmanas aiškinasi, kas iš tiesų yra populistai ir ar Donaldą Trumpą galima prie jų priskirti.

Kodėl Donaldas Trumpas meluoja, jog į jo inauguraciją atėjo daugiau žmonių nei iš tikrųjų? Neturėdamas įrodymų tvirtina, kad tik dėl nesąžiningų rinkimų Hillary Clinton gavo daugiau balsų? Kodėl jis vadina protestuotojus „nupirktais profesionalais“ ir nepalankias jam apklausas – „suklastotomis naujienomis“? Kodėl daugelį žiniasklaidos priemonių vadina „liaudies priešais“?

Daug kas aiškina tai tik kaip prezidento individualių savybių lemiamą reiškinį, o patį D. Trumpą vaizduoja kaip dėmesio ištroškusią garsenybę, negalinčią pakęsti kritikos ir siekiančią minios palaikymo. Tam yra ir ideologinis paaiškinimas. Jame esminis žodis yra populizmas.

Populizmas. Kas tai?

Nėra vieno populizmo apibrėžimo, kuris tiktų visiems populistams. Pasak Cas Mudde, Džordžijos universiteto profesoriaus, knygos „Populizmas: Labai trumpas įvadas“ bendraautorio, taip yra todėl, kad populizmas yra vadinamoji „mažoji ideologija“, kuri kalba tik apie tam tikrą siaurą sritį. Didžioji ideologija, pavyzdžiui, fašizmas, siūlo holistinį aiškinimą, kaip turėtų būti sutvarkyta politika, ekonomika ir visuomenė. Populizmas to nedaro. Jis siūlo sunaikinti tradicinį politinį elitą, tačiau nepasako, kuo reikėtų jį pakeisti. Dėl šios priežasties jis dažnai yra poruojamas su „didžiosiomis“ ideologijomis, tokiomis kaip socializmas ar nacionalizmas.

Populistai yra skaldytojai, ne vienytojai. C. Mudde sako, jog jie dalina visuomenę į dvi homogeniškas tarpusavyje priešiškas grupes – tyrąją liaudį ir korumpuotą elitą. Teigia, kad vadovaujasi būtent liaudies valia. Jungtinės Amerikos Valstijos politikos mokslininkų yra apibūdinamos kaip liberali demokratija. Tai yra sistema, kuri pagrįsta pliuralizmu – idėja, kad visuomenę sudaro skirtingos grupės, turinčios skirtingų interesų ir vertybių, tačiau jos visos yra teisėtos ir priimtinos. Populistai, atvirkščiai, nėra pliuralistai. Jie legitimia laiko tik vieną grupę – liaudį (kad ir kas tai būtų).

C. Mudde pabrėžia, kad ši populistų legitimumo samprata kyla iš to, kad jie laiko savo misiją „ypač moralia“. Takoskyra tarp elito ir liaudies yra grindžiama ne turimais turtais, o vertybėmis.

Taigi, populistai, remdamiesi savo moralinėmis prielaidomis, drąsiai teigia, kad jie vieninteliai gali atstovauti paprastiems žmonėms. Galbūt už juos nebalsuos visa visuomenė, tačiau jie tikrai surinks visų sunkiai dirbančių ir elito išnaudojamų žmonių balsus. Jie nebando įrodyti, kad juos palaikančiais atstumtais žmonėmis turėtų būti rūpinamasi taip pat, kaip kitais. Jie teigia, kad svarbūs yra tik šie atstumtieji.

Prinstono universiteto profesorius Janas Werneris Miulleris, knygos „Kas yra populizmas“ autorius, aiškina taip: „Populistai pralaimi tik tada, kai tylioji dauguma (taip sutrumpintai vadinami tikrieji, paprastieji žmonės, arba liaudis) neturi šanso išreikšti savo valią. Populistai mielai kuria konspiracijos teorijas. Jie sako, kad korumpuotas elitas slaptai dirba užkulisiuose, kad laikytų liaudį užguitą. Taigi, jei „liaudžiai iš tikrųjų atstovaujantis“ politikas nelaimi, vadinasi, kažkas negerai sistemoje.“

Galima tikėtis, kad šis argumentas praras prasmę, kai populistas pateks į valdžią ir pats taps elito dalimi. Deja, ne. Pradedant revoliucionieriumi socialistu Hugo Chavezu Venesueloje ir baigiant religingu konservatoriumi Recepu Tayyipu Erdoganu Turkijoje, populistai sugeba vaizduoti save kaip aukas net būdami galios viršūnėje, dėl savo nesėkmių kaltindami vietinius ir užsienio elitus sabotažu.

Vientisos tyros liaudies ir vientiso niekšiško elito samprata yra fikcija, nors ji iš dalies atspindi skirtis ir galios pasidalijimą visuomenėje. „Nėra vientisos politinės valios, netgi nėra galima bendra politinė nuomonė šiuolaikinėje kompleksiškoje pliuralistinėje visuomenėje, kitaip tariant, daugialypėje demokratijoje“, – rašo J. W. Miulleris. Netiesa, kad populistai turi paslaptingą ryšį su masėmis. Pavyzdžiui, J. W. Miulleris cituoja Nigelį Farage’ą, buvusį populistinės Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos lyderį, kuris vadino balsavimą išstoti iš ES „tikrųjų žmonių pergale“. Lyg tie 48 procentai britų, balsavusių prieš, būtų mažiau tikri. Taip tam tikru atžvilgiu yra kvestionuojamas jų, kaip politinės bendruomenės, narių statusas.

Populistai yra linkę liaudimi vadinti tuos, kurie juos palaiko. C. Mudde teigimu, populistus galima atskirti ne pagal tai, kokias grupes jie laiko liaudimi ir kokias elitu, o pagal tai, kad jie apskritai dalina pasaulį į dvi priešiškas stovyklas.

Populistai turi lengvai atpažįstamą jiems būdingą stilių. Jie vartoja trumpus, paprastus šūkius ir tiesioginę kalbą, neretai elgiasi šiukščiai ir neišauklėtai, kad atrodytų kuo panašesni į paprastus žmones. Harvardo universiteto profesorė Pippa Norris, rašanti knygą apie populistinių – autoritarinių partijų iškilimą pasaulyje, ypač Europoje, apibendrina, kad populistai yra linkę peržengti politinio žaidimo taisykles.

Ar D. Trumpas yra populistas?

Pasak C. Mudde, maždaug tuo metu, kai Steve’as Bannonas, šiandien jau prezidento vyriausiasis strategas, prisijungė prie kampanijos, įvyko fundamentalus pokytis D. Trumpo požiūryje į politiką. Donaldas Trampas ištisus dešimtmečius keikė Amerikos tariamai nekompetentingus politinius lyderius. Vis dėlto, kai tik pradėjo savo kampaniją, anot C. Mudde, jis dar nebuvo populistas. Laikui bėgant jis ėmė toks tapti.

D. Trumpo pradiniame politiniame žodyne buvo korumpuoto elito sąvoka, tačiau jis nekalbėjo apie tyrą liaudį. Savo griausmingose kalbose jis koncentravosi labiausiai ties savo asmenybe. Pranešdamas apie savo kandidatūrą, D. Trumpas kalbėjo taip: „Mūsų šaliai reikia tikro lyderio, tokio, kuris parašė „Sandėrio meną“. Palaipsniui jo kalbos tapo nuoseklesnės ir labiau populistinės.

Jo pasisakymas Nacionaliniame respublikonų suvažiavime yra pereinamasis momentas. Kalba buvo parašyta jo padėjėjo Stepheno Millerio, kuris polinkį į „tautinės valstybės populizmą“ išsiugdė dirbdamas pas senatorių Jeffą Sessionsą. D. Trumpas prižadėjo „dirbti dėl užmirštų šalies vyrų ir moterų“ ir esąs galintis vienas pats pataisyti netikusią Vašingtono sistemą. Transformacija buvo baigta Inauguracijos dieną. Tada jo retorika buvo visiškai populistinė. „2017-ųjų sausio 20-oji bus prisiminta kaip diena, kai žmonės vėl tapo šios tautos valdovais“, – paskelbė D. Trumpas. Šią kalbą parašė S. Milleris ir S. Bannonas, kurie įsivaizduoja D. Trumpą kaip naujo „ekonominio nacionalistinio judėjimo“ vedlį, įkvėptą XX a. JAV prezidento Andrew Jacksono populizmo.

Kalboje, kurioje pranešė apie savo kandidatūrą, D. Trumpas žodį „aš“ ir jo versijas panaudojo 256 kartus. Inauguracijos kalboje liko „aš“ buvo paminėtas 3 kartus.

D. Trumpas pakeitė strategiją iš savireklamos į savęs vaizdavimą kaip liaudies tarną. Profesorius C. Mudde pažymi, kad tokiu būdu jo pasekėjai jaučiasi didelės misijos dalimi. „Į pagalbą atėjo tikras genijus. Anksčiau matėme vienišą žmogų. Dabar tai yra judėjimas, kurio priešakyje stovi D. Trumpas. Tai žmones uždegė kur kas labiau“, – sako C. Mudde. P. Norris teigia, kad D. Trumpas save vaizduoja kaip paternalistinį lyderį, kuris dirbs už žmones, užuot juos įgalinęs tiesiogiai veikti pačius.

Moralinė populizmo dimensija paaiškina, kodėl paprasti žmonės mėgsta D. Trumpą, kuris akivaizdžiai nėra toks, kaip jie, tačiau sugeba apsimesti, kad gali būti jų balsas. Jis nesako, jog jo ekonominė padėtis yra kaip visų. D. Trumpas teigia, kad jo vertybės sutampa su liaudies, todėl jis yra vienas iš paprastų, tikrų žmonių.

Čia reikalingas ideologinis D. Trumpo tuštybės paaiškinimas. Jei jis yra vienintelis tikras liaudies pasiuntinys, kodėl tada tokie maži jo palaikytojų būriai, prasti visuomenės nuomonės apklausų rezultatai, iš kur masiniai protestai, kuriuose žmonės teigia, kad jis jiems neatstovauja, ir kritiški atsiliepimai žiniasklaidoje apie jo politiką, kurios piliečiai tariamai nori?

Įdomu, ką šios realijos turi bendro su tautos mandatu, kuris, be kita ko, leidžia jam imtis kraštutinių priemonių uždraudžiant pabėgėlių ir imigrantų priėmimą iš kai kurių valstybių arba spausti Meksiką sumokėti už sieną?

Apie savo užsispyrimą tvirtinti, kad jo inauguracijoje sulaukta didžiulės minios, D. Trumpas ABC žurnalistui Davidui Muirui pasakė štai ką: „Žiniasklaida siekia mane negarbingai sumenkinti, mes sulaukėme milžiniškos minios […]. Svarbi dalis mano pergalės buvo ta, kad pamirštami šios šalies vyrai ir moterys niekada nebebus užmiršti.“

„Populistų legitimumas kyla iš masių palaikymo“, – teigia P. Norris. Todėl jam lieka laikytis šio mistiško ryšio su liaudimi.

Kad suprastume dabartinę JAV prezidento administraciją, populizmo sąvoka tokia pat svarbi, kaip nativizmas ir autoritarizmas.

C. Mudde išlieka skeptiškas dėl teiginio, kad D. Trumpas yra visiškas populistas. Tikimybė, kad būdamas valdžioje jis taps elitistu, yra daug didesnė, nei kandidatės į Prancūzijos prezidento postą Marine Le Penn atveju, kuri daugelį metų buvo nuosekli populistė. D. Trumpą šiandien būtų tiksliau apibūdinti kaip radikalų dešinįjį populistą.

D. Trumpas ne visada buvo nuoseklus populistas, tačiau nuosekliai laikėsi priešiškos elitui pozicijos, demonstravo nativistinę nuostatą prieš imigrantus ir yra parodęs autoritariškų bruožų. Tai yra jo jungtys su „didžiosiomis“ ideologijomis.

Pasak P. Norris, kuri apibūdina D. Trumpą kaip populistą autoritarą, nativistinis nacionalizmas daugiausia koncentruojasi ties išorės veikėjų keliamomis grėsmėmis ir remiasi idėja, kad „valstybė turėtų būti pirmoje vietoje, yra tam tikros žmonių grupės, kurios turėtų gauti daugiausia visuomenės gėrybių“.

Vienas naujausių ES šalių tyrimų parodė, kad, didėjant imigrantų procentinei daliai visuomenėje, kartu didėja palankumas dešiniosioms populistinėms partijoms. Žurnalistas Johnas Judis yra teigęs, kad kairiesiems populistams būdinga ginti žemiausios ir vidurinės klasės interesus prieš aukštesniąją klasę, o dešinieji populistai gina žmones nuo elitų, kurie nepakankamai griežtai prižiūri trečiąją grupę – pašalinius, tokius, kaip imigrantai arba radikalūs islamistai.

Autoritarai mano, kad pagrindinė valstybės pareiga yra palaikyti teisę ir tvarką, labiau už viską bijoti chaoso ir reaguoti į problemas sunaikinant numanomą jų šaltinį, sako C. Mudde. Kai kurie autoritarai niekina demokratiją, nors ir išlaiko tam tikrus jos bruožus, tačiau nepanašu, kad D. Trumpas yra toks. Profesorius prideda, kad D. Trumpas niekada nepeikė demokratijos savybės tautos daugumai išrinkti lyderį. Atrodo, prezidentas tiki, kad buvo išrinktas tautos daugumos valia – nors tai nėra visiška tiesa – ir visi dabar turėtų sutikti su tuo, ką jis daro, nes jis turi tautos mandatą. D. Trumpas stengiasi pabrėžti savo „demokratinį legitimumą“, demonstruodamas palaikymo jam pavyzdžius.

Kad suprastume dabartinę JAV prezidento administraciją, populizmo sąvoka tokia pat svarbi, kaip nativizmas ir autoritarizmas, nes D. Trumpo taktika apima visas tris sritis, sako C. Mudde.

Kas, jei D. Trumpas – iš tikrųjų populistas?

Pasak P. Norris, nėra atlikta daug lyginamųjų tyrimų, ar populistų vykdoma politika atneša geresnių ar blogesnių rezultatų. Negalima daug pasakyti ir apie populistų valdymo įtaką BVP augimui, nors daug garsių populistų, ypač Lotynų Amerikoje, vykdė tragiškai pasibaigusias ekonomines politikas.

Populistai atėję valdžią dažnai smarkiai pasikeičia. Kai iš tiesų turi pradėti dirbti su tikromis problemomis, jie tampa gerokai nuosaikesni ir palaipsniui suvokia, kad aršumas čia nepadeda. Pasak P. Norris, tada jie laikui bėgant praranda populiarumą, nes nebeturi „politikos autsaiderių“ žavesio.

Vien dėl to, kad dauguma D. Trumpo reformų (pavyzdžiui, turtingiesiems palankus mokesčių mažinimas) niekaip nepagerins neelito padėties, dar nereiškia, kad negalime jo vadinti populistu. Populizmas daugelio akademikų yra suprantamas kaip „politinė logika“, o ne politinė programa ar nuosekli pažiūrų sistema.

Vis dėlto kartais populistai valdžioje netampa nuosaikesni. Bet kokiu atveju, turėdami galios jie neretai meta iššūkį vakarietiškos liberalios demokratijos esminiams principams, tokiems kaip pilietinės laisvės, mažumų teisės, teisės viršenybė ir stabdžių ir atsvarų tarp valdžių sistema.

Taip atsitinka, nes populistų populiarumas išreiškia visuomenės nepasitenkinimą esamu demokratijos gebėjimu jai atstovauti. Jiems pasiseka tada, kai pavyksta tiksliai pastebėti, kuo žmonės yra nepatenkinti. Kaip Douglasas Carswellas, Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos lyderis, yra pasakęs, populizmas yra populiari idėja, su kuria elitas yra linkęs nesutikti. Viktoras Orbanas, Vengrijos premjeras populistas, neseniai tai yra apibūdinęs plačiau: „Pastaruosius 50–60 metų Vakarų Europoje tai centro dešinė, tai centro kairė perimdavo valdžią. Tačiau jie siūlė vis panašesnes viena į kitą programas, ir taip politinis pasirinkimas vis mažėjo. Europos lyderiai nuo seno yra kilę iš to paties elito, tos pačios mąstymo sistemos, tų pačių mokslo įstaigų ir tų pačių institucijų, išauklėjusių ištisas politikų kartas. Jie visada vykdė tokią pačią politiką. Šiandien jie nebėra tokie užtikrinti, nes Europos ekonomika patiria nuosmukį. Ekonomikos krizė tapo elito krize.“

Būdami prieš įsitvirtinusį elitą, populistai tipiškai nėra tiesiog „prieš kažkurią partiją arba tam tikrą interesą ar reformą, kas būtų normalu politikai“, sako P. Norris. Jie yra prieš visas galias, esančias visuomenėje, pradedant partijomis ir žiniasklaida, baigiant verslo interesais ir netgi akademikais bei mokslininkais.

Tai yra priežastis, kodėl populistai gali kelti pavojų demokratijai. „Neįmanoma rasti kompromiso moralinėse grumtynėse“, – paaiškina C. Mudde. „Jei tyrasis ieško kompromiso su korumpuotuoju, jis pats tampa korumpuotas. Tai nėra tas pat, kaip tartis su oponentu, nes oponentas turi legitimumą. Populistų mintyse ir retorikoje tai yra priešas. O su priešais nėra tariamasi, ir jų nelegitimiems reikalavimams nėra lenkiamasi.“

Galiausiai rezultatas yra toks: populistai siekia pakirsti kitus įtakingus veikėjus, tokius kaip teismai, žiniasklaida, kitos partijos. Pasak C. Mudde, jie tai daro pasitelkdami daugiau ar mažiau legalias priemones, o ne represijas. Pavyzdžiui, Vengrijoje V. Orbanas neuždraudė opozicijos laikraščių. Jo vyriausybė vietoje to valstybinių įmonių reklamą perkėlė iš kritiškai nusiteikusių žiniasklaidos priemonių draugiškesnėms, taip pat paankstino teisėjų pensinį amžių, kad laisvas vietas galėtų užpildyti lojalistais.

Pasak C. Mudde, kiekvienas atskirai iš šių sprendimų neatrodo reikšmingas. Vis dėlto kartu jie sukuria nevienodas sąlygas ir iki minimumo sumažina tikimybę populistų lyderiui pralaimėti rinkimus. Šie lyderiai moka nukamuoti opoziciją. Masinės demonstracijos prieš valdžią Vengrijoje pamažu nunyko per V. Orbano vadovavimą.

„Populizmas pakerta kai kuriuos liberalios demokratijos saugiklius. Konkretūs sprendimai priklauso nuo to, kokia ideologija vadovaujasi partija“, – sako P. Norris.

Populistai nėra vieninteliai, norintys konsoliduoti politinę galią, tačiau jie vieninteliai gali tai daryti atvirai. J. W. Miulleris pažymi, kad populistai gali pasipiktinusiu tonu klausti, kodėl jie, kaip vieninteliai tikri tautos atstovai, negali į savo rankas pilnai paimti valstybės valdymo? Ir kodėl negalima izoliuoti tų, kurie nėra deleguoti grynosios liaudies valios?

C. Mudde sunkiai galėtų rasti į D. Trumpą panašaus populisto pavyzdį. Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte turi panašią autoritarinės lyderystės viziją, tačiau jis nepasitelkia D. Trumpui būdingo demokratinio legitimumo naratyvo. Italijos premjeras Silvio Berlusconi buvo toks pat savimi pasitikintis milijardierius populistas, tačiau jis buvo ideologiškai nuosaikesnis nei JAV prezidentas. Nyderlandų politikas Geertas Wildersas, nors turi griežtą nuomonę apie islamą ir yra aktyvus Twitteryje, vis dėlto yra patyręs, profesionalus politikas. C. Mudde pabrėžia, kad nieko panašaus į D. Trumpą nėra matęs jokioje demokratinėje valstybėje. „D. Trumpo diletantiškumas yra visiškai unikalus atvejis“, – sako jis.

Profesorius taip pat teigia, kad sudėtinga numatyti, kokią įtaką populisto D. Trumpo prezidentavimas padarys Amerikos demokratijai, nes visi kiti jo studijuoti populizmo atvejai pažengusiose demokratijose apsiribojo parlamento lygmeniu, todėl niekada populistas nebuvo gavęs tokios didelės galios, kokią turi JAV prezidentas. Populistų prezidentinėse sistemose pavyzdžių daugiausia yra Lotynų Amerikoje, kurios politinės institucijos yra silpnesnės nei JAV.

Pasak C. Mudde, D. Trumpas yra unikalus dėl daugybės įvairių priežasčių, todėl labai sunku kažko pasimokyti iš ankstesnės kitų šalių patirties. Grėsmė, kurią liberaliai demokratijai kelia D. Trumpas, gali augti ateinančius ketverius arba aštuonerius metus. Tokia situacija bus ypač tikėtina, jei D. Trumpo bendražygiai respublikonai, kurie šiuo metu turi visas galias sustabdyti D. Trumpą nuo su demokratija nesuderinamų sprendimų, vieną dieną jam nepasipriešins. Kita versija – grėsmė gali išaugti įvykus krizei, pavyzdžiui, terorizmo akto atveju.

Visi šie bruožai yra nedidelio masto, tačiau jie yra linkę kauptis bėgant laikui. Dingsta vieni opoziciniai laikraščiai – kiti pradeda cenzūruoti patys save. Kažkam atimama balsavimo teisė, tada dar kažkam, kol viena reinkėjų dalis yra išbraukiama. Vienas po kito paskiriami lojalūs teisėjai…

Pabrėždama, kad pasitikėjimas spauda ir politinėmis institucijomis JAV jau ir taip yra prastas, o D. Trumpo kampanija toliau nuosekliai siekia jį pakirsti, P. Norris numato, kad Amerikoje įvyks ne staigi revoliucija, tačiau ir taip problemiška demokratija žingsnelis po žingsnelio silpnės. „Pasitikėjimas ir tikėjimas savomis institucijomis yra kultūrinis pagrindas demokratijai“, – sako mokslininkė.

Ironiška, tačiau populistai, patys atėję į valdžią, kartoja tas pačias nuodėmes, kuriomis kaltina elitą – neįtraukia piliečių ir uzurpuoja valstybę. Ką elitas tariamai anksčiau darydavo, tą vėliau daro ir patys populistai. Skirtumas tas, kad jie tai daro turėdami pasiteisinimą ir, tikėtina, švaria sąžine.

Pagal „The Atlantic“ parengė Emilija Juškevičiūtė