infa.lt

tęsinys, 1-2 dalys čia

Jei seniau internete buvo ginčijamasi, ar gal Žemė yra tuščiavidurė, tai dabar dažniau pasitaiko klausimų apie Žemės formą: netgi ne ar ji plokščia, ar apvali, bet, pvz, gal Mobijaus juostos formos? – tada apie ją kiek beskrendi, tiek ji atrodo plokščia… Bet, čia turbūt jau paskutinis bandymas matyti Žemę kažkokios tai fiksuotos geometrinės formos. Nes naujausia mada yra tvirtinti, jog mūsų Žemė yra išmani – sudaryta iš neriboto skaičiaus neribojamo sudėtingumo ir apimties modulių.

Jeigu jau Mobijaus juostos idėja – gulsčias aštuntukas, visą laiką judėjime- kėlė Žemės formos neįrodomumo klausimą: jei  pvz, išvažiuoji iš Kinijos Vakaruose ir vėl į ją grįžti Rytuose, kaip žinai, ar tu į tą pačią Kiniją grįžai, ar jau į kitą? – visose vietose vienu kartu žmogus būti negali. O ir šiaip, empirinis metodas tik nepagalvojus atrodo patikimas… O pagalvojus, tai ką? – gerai, nuvažiavai pats pasižiūrėti, ar tikrai Arktika apledėjus, pvz. Vienoj, kitoj vietoj – na ir kas? Iš kur tu žinai, kaip ta vieta, kurioje tu randiesi, jungiasi, įsirašo į visumą? Kokie dydžiai, ilgiai, plotai, tankumai? Kurioje Žemės vietoje tai iš tikro randasi? – GPS signalą tau galima pasiųsti kokį nori ir iš kur nori, kaip ir parodyti nuotraukas, nupaišyti žemėlapius… Kaip galima pasitikėti išoriniais įrodymais?

Išmaniosios Žemės teorija rodo mums Žemę iš vidaus, be konkrečios ar galutinės formos. Sėdim savo dalelėj, ne tik tauta ar šalis, religija, filosofija ar ideologija, bet kiekvienas iš mūsų… Tampa aktualu savos pasaulėžiūros susikūrimas – kaip pasaulį matai, kokie tavo įsitikinimai, troškimai, prisiminimai, planai ateičiai, tokia ir yra tavo molekulė – išmaniosios Žemės visumos dalis. Negalvojančios daugumos molekulės yra standartinės, jiems sugalvotos, užpildytos, jie jose gyvena ir net nenumano, kad galėtų būti kitaip. Bet ir galvojantiems, savą realybę kuriantiems, plečiantiems, mastelį didinantiems yra viena ir ta pati problema – ką į savą pasaulį imti,o ką atmesti, kad jis taptų vis tikresnis, vis labiau panašėtų į realią realybę?… Kitais žodžiais tariant, kas yra tiesa ir kas yra melas? Kaip atskirti, kas tavo ir tau, o ko tiktai norisi, jau nėra paprasta… O čia tiesiog tampa privaloma melo detektorių turėti… Sakoma, žmogus turėtų jau gimti, savyje atsinešdamas sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, turėdamas saiko jausmą, žinoti, kada jam meluojama – tuos sugebėjimus reikia lavinti ir jais naudotis, net jei jie ir nusilpo ir išbluko, nevartojami.

Kalbos apie Objektyvią realybę nutilę jau kadaise, dabar įsiliepsnojusi konkurencija tarp mūsų asmeninių, iliuzinių, subjektyviųjų realybių…Nes kiti gali tavąją realybę palaikyti, tada ji stiprės, arba neigti – silpninti. Ir tam tiesa nebūtina, priešingai, melai gali būti patrauklesni. Bet, jei savą molekulę plėsti, imant į ją, ką atpažįsti esant realia objektyvia teisybe, tai tik laiko klausimas, kai vis labiau realioj realybėj gyvensi, ir tada tikrai viskas bus visai kitaip. Nors, populiariausiuoju tokiu būdu netapsi, ir į CNN tavęs irgi nepakvies – kas dar iš mūsų remiasi principu, kad „bendruomenė bendruomene, o tiesa brangesnė“? – realioje realybėje tikriausiai būsi pats vienas, ir labai ilgą laiką… Ir dar, čia kalba dar tik apie idėjų, filosofijos ir teorijų pasaulį – gali sau atsikurti tokią, pvz, pasaulio istoriją, kurią manai iš tikro ir buvus, vykus. Kiti savose molekulėse gyvena, manydami viską vykus visai kitaip, na ir nieko tokio.

O štai praktikoje, gyvenime, santykiai su žmonėmis yra sudėtingi, žmonės yra priklausomi vieni nuo kitų, negali viso ko patys vieni – bendradarbiavimas būtinas. Jeigu, pvz, tau kažkas meluoja, o tu esi nuo jo priklausomas, tai kokia tau nauda iš to, jog žinosi jį meluojant?

Panašu, jog visuomenėje reikia melo ir iliuzijų kaip alyvos, sutepančios detales, ir užtikrinančios, kad visos jos juda, veikia be problemų. Ir, nesijaudinant, kur link einama, kokios bus pasekmės – likus tokiame už Žemę smulkesniame lygyje – ir tinkamais pagal savo mastelį jos gyventojais, tai galima neblogai joje gyvenimą ir nugyventi… Bet, jeigu net toks A.Palijenko pripažįsta, jog Žemėje programą užduoda labai jau ne kokie ir žemo lygio atstovai (jo vadinami“elitine šeima“), o mums pranešama, jog mes vis tiek nesuprasim, kodėl kas ir kam vyksta, tai, švelniai tariant, visa tai augimo neskatina. Ir man net nelabai įdomu, kaip vadinasi tas, kas čia žmogų visam šitam reikalui pastūmėjo – Liuciferis ar Shaitan, dievas ar (V)elnias, žaltys, gyvatė ar drakonai. Mano melo detektorius nesutinka su tokia tiesa iš principo.

Nes tiesa yra tai, jog nuo žmogaus priklauso. Pagal jo mastelį, žinoma… Nes kitaip, kodėl dedama tiek pastangų, kad žmogų galima būtų išlaikyti mažu ir suplotu? – Kova vyksta dėl valdymo pulto – juo yra žmogus. Dabar jį nustekenusios žemos vibracijos gudrauja kaip gali, kad tik aukštesnės vibracijos jo nenusiviliotų sau. Padavimai pasakoja, jog tie, kurie žmonės, bet keliais laipteliais aukščiau stovintys, kosminio mastelio, kai apsižiūrėjo, ką Žemėje dievai daro su žmogumi, tai suplėšė jį pagriebę į gabalus, išmėtė po visas pasaulio šalis, ir kad viskas tuo baigtųsi. Mitas apie Ozirį, pvz. Tiktai sesuo ar žmona – žodžiu, moteris – jį vėl surinko iš dalių ir suklijavo, kaip mokėdama. Todėl dabar esame kokie esame- ne tik dievų išnaudojami, bet dar ir kreivi šleivi, palyginus su tuo, kokie buvome užmanyti…

4-a dalis

Kažkada Jungo prisiminimuose yra tekę skaityti, kaip pagyvenus moteris iš Vienos, ne tiek aukštuomenės, kiek turtuomenės, psichoanalizės procese įvertino savo gyvenimą: nugyveno gerai, nors ir vyras buvo nelengvas, ir sukrėtimų visokių teko pergyventi – pergyventa, išgyventa ir gerai, to jau užtenka, kad būtų kuo didžiuotis.

Praėjus beveik šimtmečiui, savo buvimo gyvenime praktiškai nejaučiame, viską matuojame savo veikla ir pasiekimais, sukauptais to pasekoje turtais ar užgyventa garbe. Ir tie, kurie save jaučia mažiausiai, tie rėkia garsiausiai, kad reikia daryti žygdarbius, protestuoti, kautis, gelbėti ne mažiau, kaip visą pasaulį, gamtą, žmoniją ar dar kokius ten bendrinius dydžius… Ramybė jiems jau net nesisapnuoja! Nes, pirmą ramesnę akimirką pasijunta visiškai beverčiai, ir kad jų visiškai nėra. Nes jų ir nėra, jie neužima jokios vietos gyvenime – įsigudrina jį pralėkti, neužimdami – niekur nesustodami.

Kai gyventi reiktų – toks užmanymas – savam kūne. Laikyti jame visą savo energiją, dėmesį – ne iš išorės pastoviai savo kūn1 stebėti, kaip daro tie, kurie šiais laikais dar bando pagal šituos priesakus gyventi – stebi savo bambą kiek galėdami ilgiau, bet stebėti aplinkinį pasaulį iš savo kūno, jame esant – ir jį matyti ne tik akimis, bet matyti rankomis, kojomis, nugara, pilvu – visu savimi. kad matymas vyktų per jautimą, per būseną… Iš vaikystės esame įpratę prie pirmo nemalonumo ar nesėkmės iš kūno iššokti, rastis jame tik dalinai ar iš viso, šalimais. Ir mums tai tampa automatizmu, tikrai nepastebime, kad šitaip elgiamės, o kūnas, negyvenamas, po truputį miršta: sąmonė, energija automatiškai taiso, atnaujina, remontuoja viską, kame jinai yra. O kur jos nėra, nebelieka arba dažnai nebūna, tai tik laiko klausimas, kada pabaiga ateis. Ir jokia farmacija nepadės, kad ir kiek pinigų jai bus išleista.

Įvairūs dvasiniai mokytojai dažnai būna stori, o ir kiekvienas iš mūsų, kai ima storėti, jau turėtų žinoti, kad per daug sėdi savo galvoje, keliauja mintyse arba jo smegenys susilieję su televizoriumi – galvojimas gali kainuoti daug energijos, daug jos suvartoti, bet reikia galvoti visu kūnu, o ne vien galva. A.Palijenko nevertina rašančių apie tokius ir panašius dalykus, nes energija, kuri turėtų būti sunaudojama gyvenimui ir daryti tą žmogų gyvenimo patirties specialistu, yra sunaudojama siekimui į aukštąsias materijas aukštosiose erdvėse, kad parnešti, užrašyti, paaiškinti pasaulio ir gyvenimo veikimą teoretiškai. Todėl dažnai teorija ir atrodo gerai ant popieriaus, viskas kaip ir susiveda, o praktikoje pasirodo esanti mažiau vertinga, tik viena iš galimų variantų… Ir iš viso, jei žmonės netingėtų ne tik gyventi, bet ir savą gyvenimą stebėti, tai susikurtų tokių ir ne prastesnių teorijų patys.

Reikia pastoviai jausti, skanuoti savą aplinką. O jausti ir skanuoti savą vidų, savą kūną, tai ne iš šalies, o iš vidaus, jame esant. Nes pilnai esantis, energijos apgyventas žmogaus kūnas yra visas jautrus, vibruojantis kaip įelektrintas visą laiką ( o ne tik lyčių susitikimo momentais, aukščiausios to susijungimo oktavos metu). Jis išlieka jaunas, neturi net progos nei sirgti, nei senėti, priešingai – ne veltui naudojame žodį įelektrintas – jei kūne pakankamai statiškos elektros energijos, joks virusas į jį nesiskverbs, nes jame neišgyvens. Tokiame kūne kraujo apytaka puiki, jam visada šilta, jis termoreguliuojasi pats… Gal jis net ir šviečia prietemoj, kas žino – reikia bandyti… Dar XIXa pabaigoje žmonės tokie daugumoje ir buvo. Yra likę kokio tai rusų aukšto šventiko įrašai apie tai, kad „žmonės ima darytis akli“ – t.y. ima matyti tik akimis, trumpėja jų amžius, jie nustoja šviesti…

Yra netgi idėja, jog bažnyčios buvo statomos kaip vietos, kur žmogus gali pasikrauti savo statinės energijos atsargas ir tuo būdu sveikti, jaunėti, apsivalyti, šviesėti – kad bažnyčios (cerkvės, mečetės ir pan.) dėl to yra kaip elektros kondensatoriai iš oro, kad todėl jų ir tokia konstrukcija, su špiliais, su kupolais, su geležinėm perdangom ir t.t. Nors, ką mes žinom, gal jos buvo tokiu būdu pritaikytos dievų dažniui pagauti ir jų balsui transliuoti. Gal net ir vaizdui – o gal visa tai yra vienas ir tas pats – to paties reiškinio skirtingos pusės. Ir aprėpiamos – suprantamos – tik iš aukštai pasižiūrėjus.

O ir žmonėms nustojant savuose kūnuose gyventi – juos energetiškai užimti – tuštumos, kaip sakoma, gamta nemyli, ji tuoj užsipildo – visoks blogis į žmogų sulenda. Ir, dar blogiau, įgyja iš karto daugiau jėgos ir energijos, negu mūsų žmogiška, dalinai iš kūno išėjusi ir jame visai nesanti sąmonė. Nes blogis tampa įsikūnijęs, o mes – žmogiška sąmonė – kabo ore. Ir tada paprastesni iš mūsų įgyja pykčio priepuolius, kurių negali suvaldyti, ir, netgi negali paaiškinti… Kiti netgi neprisimena sekantį momentą po tokio priepuolio, visai net nežino, kas įvyko, ką padarė… Kiti metasi į ekstremalumą, kad bent ką nors jaustų – nes, jei kūne nesi, tai nereikia skųstis, kad juo nieko ir nejauti… Kad tingumas randasi, jau minėjau – mintyse žmogus sugeba viską, o realybėje jo kūnas nenueina nuo sofos – skuba galvoje, tingulys kūne – pasidalinta… Nuolatinis skubėjimas ir yra gyvenimo daugiausia mintyse ir mintimis požymis.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji