infa.lt

paveikslėlis: stihi.ru

Skundikai. Kuo daugiau skundikų visuomenėje, tuo mažiau įstatymų pažeidimų valstybėje. Ar šis teiginys yra teisingas?

Jeigu jį nagrinėti teoriškai, tai jis yra teisingas. Žmonės, pamatę įstatymo pažeidimą ir pažeidėją, informuoja teisėsaugos struktūras, šios struktūros atlieka tyrimą, surenka įrodymus apie įstatymo pažeidimą ir bylą perduoda teismui, kuris išnagrinėją įrodymus, juos įvertina ir nuteisia įstatymo pažeidėją. Veiksmų seka yra paprasta ir kiekvienam suprantama. Tačiau ji gražiai atrodo tik teorijoje.

Praktikoje yra kitaip. Remsiuosi 2014 metų duomenimis, nes tik juos po ranka turiu. Skaičiai mažai skirsis nuo 2016 metų skaičių. Esmę mes vis vien pamatysime. Taigi 2014 metais FNTT iš viso gavo 891 skundą apie nusikaltimus. STT gavo 1200 skundų. Valstybinė mokesčių inspekcija nuo 2006 metų, kai buvo įsteigta pasitikėjimo telefonas 1882 gavo net 26 000 pranešimų apie nusikaltimus ir kitus teisės aktų pažeidimus. Kiekvieną mėnesį VMI gauna apie 250 skundų. Skaičiai įspūdingi!

Jei teisėsauga tinkamai reaguotų į šiuos skundus ir juos sąžiningai ištirtų, tai, manau įstatymų pažeidimų ryškiai sumažėtų. Na patys pasvarstykite. STT gavo 1200 pranešimų apie nusikaltimus. Pusę atmeskime kaip nepasitvirtinusius. Dar pusę atmeskime kaip sudėtingus nusikaltimus, kuomet nusikaltėlis spėjo paslėpti nusikaltimo požymius,o STT pareigūnai nesurinko pakankamai įrodymų apie nusikaltimą ir bylos neperdavė teismui. Tačiau vis dar lieka 300 įstatymų pažeidimų ir pažeidėjų. Tai reiškiasi, kad jie visi turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti. Tačiau iš tikrųjų yra nuteisiami tik keletas asmenų.

Taigi matome, kad skundų yra pakankamai. Tačiau naudos iš tų skundų yra mažai. Iškyla klausimas: Kodėl?

Todėl, kad pareigūnai, valdininkai tinkamai neatlieka savo darbo. Jie netiria pranešimų, perskaito juos ir deda į pranešimų bylą, o tą bylą į viršutinį stalčių. Ir niekas, pabrėžiu, niekas jų už tokį elgesį nebaudžia, nereikalauja iš jų atsakomybės. Įvairių valstybės institucijų vadovai yra užsiėmę savo reikalais. Važinėja po Europos valstybes į mokymus, konferencijas, sudarinėja įvarius pranešimus, veda statistikas, daug kalba ir diskutuoja, tačiau mažai dirba.

Patys pažiūrėkite, kai įvyko tragedija Kėdainiuose, tai politikai ir valdininkai vienu metu gražiai kalbėjo per televizijas, naujienų portalus apie vaikų apsaugos problemą, apie kitas problemas susijusias su šia tragedija. Teisėsauga taip pat aiškino,kad ji dirba savo darbą, bet kažkas kažkur pavedė, kažkas kažko nepadarė. Jie atlieka vidaus tyrimą. Žodžiu biurokratinis aparatas kartu su politikais kėlė problemą ir smerkė kažką teoriško arba pačią visuomenę, kad ji nepranešė.

Iš tikrųjų kartais būna keista žiūrėti į ilgaamžius politikus ir valdininkus. Tie patys valdininkai, kurie ilgus metus nesprendė problemos, o tik sėdėjo savo poste ir gražiai atrodė, dabar pasipiktinę aiškina, kaip viskas yra blogai ir kokių priemonių imtis reikia. Kai jų paklausia: Kodėl nieko nepadarei? Jie atsako: arba „Dariau viską, bet va Seimas atmetė pasiūlymus prieš penkis metus“ arba „Kalbėkime apie ateitį, o ne praeitį. Reikia problemas spręsti.“

Panašiai dabar vyksta diskusija apie Baltarusijos Astravo atominę elektrinę. Politikai problemą kelia, smerkia baltarusius, reikalauja stabdyti statybas. Ir žinote kas yra keisčiausia problemą kelia ir reikalauja tie patys politikai, kurie turėjo šią problemą spręsti pačioje šios problemos atsiradimo užuomazgoje. Tačiau tuo metu jie dviračiais važinėjo po Baltarusijos pievas ir grįžę aiškino, kad nieko ten nevyksta, nesijaudinkit visuomenę. O konservatorių užsienio reikalų ministras Ažubalis, remiamas partijos lyderių, uždraudė Baltarusijos opozicijai viešai iškelti klausimą dėl Astravo atominės elektrinės Lietuvoje ir pradėti akciją prieš jos statybas Astrave. Lietuvos valdžia neleido jiems rengti konferencijos šiuo klausimu. Na, o dabar tie patys politikai, lyg niekur nieko, dirba toliau, priima sprendimus ir toliau mums aiškina kaip reikia spręsti šią problemą.

Taigi politikai, pareigūnai, valdininkai, kurie tinkamai nesprendė problemų, jas užleido, toliau lieka dirbti. Jie kaltina visus, o kai nelieka ką kaltinti, tai kaltina visuomenę.

Todėl, kad valdininkai, pareigūnai neturi pakankamai finansinių, žmogiškųjų ir techninių resursų reaguoti į kiekvieną skundą. Sistema yra sukurta taip, kad iš šalies atrodo, jog darbas vyksta itin aktyvus, tačiau taip tik atrodo. Popieriukų nešiojimas ir nuolatinės bei nesibaigiančios diskusijos problemų nesprendžia.

Sistema yra sukurta taip, kad pavyzdžiui žemiausio lygmens tyrėjas yra apkrautas milžinišku kiekiu bylomis. Jį spaudžia terminai, jis turi atlikti tyrimus. Kaip juos atlikti, jei fiziškai yra neįmanoma net įsigilinti į visas turimas tyrimo bylas? O štai jam vadovauja, jo darbą prižiūri visas būrys vadovų, kurių, nepameluosiu, dauguma jau užmiršo kaip yra atliekamas tyrėjo darbas.

Susidaro įspūdis, kad biurokratinė sistema yra sukurta taip, kad ji ne problemas spręstų, kurias jai priklauso spręsti, bet tik egzistuotų, gautų finansavimą. Visas jų darbas yra įtikinti aukštesnes instancijas, kad jos yra labai reikalingos, kad jų darbo rezultatai yra dideli ir, kad jiems reikia papildomų etatų, automobilių, patalpų remontų, premijų, atlyginimų pakėlimų…

Kai iškilo Kėdainių tragedija biurokratinis aparatas, prispaudęs politikus, pasiūlė du problemos sprendimo būdus: a) keisti įstatymo nuostatas; b) vykdyti aktyvią reklaminę kampaniją, kviečiant žmones skųsti kitus žmones. Ir viskas. Jų akimis žiūrint problema yra išspręsta. Gyvenimas kaip vyko iki Kėdainių tragedijos, taip jis vyks ir toliau.

Grįžkime prie straipsnio klausimo. Ar skundikai yra nepriklausomos ir laisvos valstybės pagrindas?

Ne, šis teiginys yra iš esmės neteisingas. Žmogus, pradėjęs skųsti, atskleidžia savo blogąsias charakterio savybes,- pavydą, pyktį, keršto siekimą, dėmesio stoką, neapykantą, – ir jas pradeda brandinti. Jis nepasitiki savimi ir savo jėgomis. Todėl ieško papildomų galių, kuriomis galėtų remtis, viduje jausti atsiradusią stiprybę ir kartas nuo karto gadinti kitiems žmonėms gyvenimus. „Jei nedarysi taip kaip aš noriu, tai įskųsiu tave“, – sako skundikas. Be valdžios, be teisėsaugos pareigūnų, be jų užnugario jis yra niekas. Ir tai žmogus puikiai supranta. Psichologai žmogų – skundiką apibūdina paprastai, tai yra žmogus, kuris turi psichologinių sutrikimų. Skųsdamas, juodindamas kitus jis sprendžia savo problemas, perkeldamas jas ant svetimų žmonių pečių.

Pavlikai Morozovai. Valstybės skatinimas žmones skųsti vėliau ar anksčiau visuomenėje suformuoja skundikų kastą, kuri yra labai palanki valdžiai. Visuomenėje įsivyrauja nuo valdžios priklausomi, savimi nepasitikintys ir pilni pavydo bei keršto žmonės. Dabar truputį stabtelkite ir prisiminkite skundiką jūsų darbo kolektyve ar organizacijoje. Tikrai esate su juo susidūrę. Kaip? Ar jums patinka jis? Ar jūs jį laikote teisingu ir sąžiningu žmogumi? Ar jis yra laisvas žmogus? Ar mes norime tokios visuomenės, kurioje knibždėte knibžda skundikų? Ar mes norime sukurti Pavlikų Morozovų visuomenę? Aš tikrai nenoriu.

šaltinis: kastytisbraziulis.lt