infa.lt

Praeitį teisti visi kieti, pakanka paskaityti Wikipediją ar vadovėlį. Dabartį suprasti reikia proto. Geriausias nūdienos IQ testas – Donaldas Trumpas. Niekas jo labiau nepuola už Amerikos draugus ir sąjungininkus. Mes taip pat, nors be D. Trumpo Amerikos esam globalaus žaidimo nuliai.Ką bedarytų – viskas blogai. Nuotraukas parinksim kuo bjauresnes. Sakinys apie dar tik planuojamą veiksmą, iš konteksto išpešta mintis – ir begaliniai protestuotojų vaizdai. Perpublikuojama visa kritika ir nepastebima palankių nuomonių. Kaip pažįstama, ar ne? Tik, bėda, jam apkaltos negalim paskelbti.

Iš kur isterija kasdien pilti ekskrementus ant amerikiečių nacijos išsirinkto lyderio, kurio vadovaujama šalis vienintelė gali mus apginti ir gins? Toks lietuviškas draugiškumas sąjungininkams ir pozicija infokare su Kremliaus propaganda? Tarsi JAV ambasada neteiktų savo vyriausybei informacijos apie viešąją nuomonę ir lietuviškų sprendimų kepėjai apie tai nežinotų.

Kartais pasijuntu skaitantis ne LT portalus, bet Kremliaus ruporų vertimus. Šitaip formuojam visuomenės nuomonę apie šalį, be kurios mūsų neliktų per savaitę. Net Prezidentė nesugebėjo susilaikyti nuo pašaipios užuominos dėl JAV Prezidento įpročio rašyti Twitteryje. Gal metas atsipeikėti?

Cypiam apie grėsmę, reikalaujam iš pagrindinio sąjungininko vis daugiau pajėgų ir dergiam ant jų vado per visus galus. Tarp žmonių tai vadinama idiotizmu. O kaip tai vadinama tarp valstybių? Tik nepasakokit, kad tai laisva žurnalistika, žiniasklaidoje viskas yra politika ir svarbūs dalykai derinami.

JAV prezidentas baisesnis už V. Putiną. Pasklaidykit laikraščių tomus bibliotekoj – Josifo Stalino ir Adeolfo Hitlerio, jiems atėjus valdžion, taip niekas neniekino. Pražudys Ameriką, Europą ir pasaulį, o šeima kokia – siaubas! Matyt, neužilgo pamatysim ir kokią nors jo Kildišian. Bet tuo pat metu D. Trumpas privalo nekentikus dykai mylėti, apginti ir viską ant lėkštutės lovon paduoti.

Europoje spjaudyti į Ameriką brendas, tuoj kaip Palestinoj ims deginti gatvėse dryžuotas vėliavas. Mada gąsdinti D. Trumpo sąjunga su Kremlium. Maskuotė žinoma nuo Štirlico laikų – turguje garsiausiai „laikykit vagį“ rėkia vagis. Europoje riebios akutės seniai blizga, pagalvojus apie rusišką naftą ir dujas, tik ta prakeikta Ukraina trukdo.

O kaip gaila pinigų už savo pačių saugumą! Tai ES storuliai prakalbo net apie nuosavą kariuomenę, nors kainuotų dešimteriopai daugiau už D. Trumpo reikalaujamus 2 proc. BVP. Nors Europa niekada nesugebėjo išspręsti nei vienos krizės be JAV pagalbos. Nors jos pajėgų vadas spaudė ranką karo nusikaltėliui Ratko Mladičiui ir šaltai stebėjo, kaip Srebrenicoje žudomi žmonės, kuriuos tos pajėgos turėjo ginti. Ir su savo narsuoliais kariais surengė baliuką pasitraukimo iš žudynių vietos proga.

Paryžiuje nukankina ir nužudo beveik pusantro šimto žmonių. Branduolinės valstybės prezidentas Francois Hollande’as iškilmingai pažada tautai sunaikinti užpuolikų ISIS. Ir viskas baigiasi keleto prancūzų lėktuvėlių paskraidymu ir keliasdešimties bombikių numetimu. Tokia dabar Europos dvasia kariauti, kuri kelią juoką ir islamistams, ir V. Putinui.

Europa ir dabar smarkiai rūpinasi savo saugumu. Jos namuose durys nerakinamos, atidaromos kojos spyriais, kas nori kada nori ateina, išeina, spjaudo ir šiukšles mėto, kur pakliuvo. Namuose, kur yra šeimininkas taip nebūna – arba jis ne šeimininkas. Pamenat, kaip atkūrus Nepriklausomybę visi Europos didieji dėl mūsų pripažinimo tampėsi? Jūs juk nekontroliuojat savo sienų, jūsų tiesiog nėra! Dabar patys ES didžiūnai nekontroliuoja savo sienų. Tai gal ES irgi jau nebėra?

Nuostabiausia – niekas nesirengia iš esmės nieko daryti. Davė maišą eurų Turkijai, kad už juos padarytų ir Recepas Tayipas Erdoganas galėtų kada užsimanęs šantažuoti. Vienintelis sprendimas, kuriam kenčianti nuo politerekcijos problemų ES įgali – sprendimą nusipirkti. Susimokėti barbarams bandė paskutinieji Romos imperatoriai, ir iš pradžių jiems neblogai sekėsi. Nupirksim viską – dabartinės Europos idėja.

O mes net okupuoti turėjom idėjų. Laisvės ilgesys ir nuoširdus, tikras solidarumas vergų, tarp kurių nėra nelygybės pavydo – tokia buvo savaime suprantama idėja. Lietuviškumas, Žalgiris contra CASK, kultūra kaip būdas pasislėpus išsilaisvinti. To vidinio teisumo, pilnatvės ir vienybės vyresnioji karta negali pamiršti. Jaunesnieji nesupranta, nes nežino, kas tai yra. O kas yra visus suvienijanti idėja, dabar nebežino niekas.

Kelionei reikia tikslo. Žmogui, šeimai reikia gyvenimo siekių. Visuomenei, valstybei reikia idėjų, kurios yra ne tai, ką tau duoda, o dėl ko tu pats ką nors paaukoji. Siekėm atkurti valstybę, įstoti į NATO ir ES. Tai mus suvienijo, bet tikslus pasiekus naujų nebeatsirado. Liko sumoderninta komunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti. Nieko nebenorim duoti ir paaukoti, išskyrus plepalus apie teises.

Europa, visas Vakarų pasaulis nebeturi idėjų. Gyventi patogiai, gauti pašalpas, daryti kas tik šauna galvon ir įteisinti juridiškai visus, kokie tik įmanomi, marginalų norus ir pagalvojimus. Sočiųjų prievarta diegiama laisvė be atsakomybės, teisės be pareigų ir visą asmeninį gyvenimą kontroliuojanti valstybė – ne idėja. Tai idėjų sunaikinimo ideologija. Visuomenė, einanti į demonstracijas už ją sprogdinančių ir niekinančių, priešiškų religijų teises, yra ne visuomenė, o savižudžių bepročių sekta.

Vertybių hierarchijos ir sistemos atsisakymas reiškia idėjų atsisakymą. Tokia visuomenė – išlepinta ir bejėgė, savanaudiška minia. Lengvas grobis barbarams, kurie žmogėdriškų įdėjų turi. Šovinistinė vienybė, kuria dabar svaiginasi ir didžiuojasi didelė dalis rusų tautos, taip pat yra tikra, nesuvaidinta ir leidžia jiems atsispirti, pasijusti teisiais. Įsikalbėtas persekiojamųjų mitas, kuris panašiai kaip islamizmas, telkia ir teikia iliuzinį tikslą, dėl kurio galima aukotis ir iškęsti nepriteklius.

Islamistai turi dėl ko mirti, o pas mus isterija dėl verkiančių vargšų šauktinių. Niekur nuo Vakarų mes nepabėgsim, esam jų dalis ir nėra vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo realybės. Bijoti reikia ne tiek Rytų neoimperializmo ir islamizmo, kiek savanoriškos Vakarų civilizacijos griūties. Kol kas nematyti ženklų, kad ji nori išsigelbėti ir suvokia padėties rimtumą.

Nėra net iliuzinių idėjų pagrindo, apie kurį būtų galima susivienyti. Biurokratizme, pedofilijos skandaluose skendinti, viduramžių stebuklus pripažįstanti ir vis labiau nuo realybės atitrūkstanti krikščionybė? Jos Europa atsisako. Bankrutavusi neoliberalizmo ir multikultūralizmo idėja, kurią nueinantieji gins iki paskutinio rašalo lašo? Kas?

Europa atsibus, bet iškels mažai prognozuojamus lyderius. Tai gali atsitikti per vėlai ir nebepavyks išvengti negrįžtamų procesų, kurie dabar grįžtami. Jei išlikimo refleksas nepavėluos, gal išliksim. Ramybės epocha baigėsi. Ilgai gyvensim tarpusavio rietenų, elitų krizės ir idėjinio chaoso sąlygomis. Įsipykusius neoliberalizmo fanatikus pakeis kitokie fanatikai. Kremliuje po pasitarimų už tai pakelia briaunuotas taures.

O dabar ES didžiūnai naktimis nemiega dėl savo brangių užpakalių ateities. Svajoja apie Didžiąją Briuselio Valstybę, nors tai Europą akivaizdžiai sugriautų. Lūžio momentais sistema, gyvenanti nuo kadencijos iki kadencijos, būna bejėgė. Europoje artėja rinkimai ir visos mintys tik apie tai, ką dar pasakyti ar sumeluoti, kad patiktum ir tavim šimtą pirmąjį kartą patikėtų.

Po dešimtmečio dabartinius, kaip dabar atrodo, blogus laikus prisiminsim kaip aukso amžių. Nėra nei idėjų, nei politinių jėgų, nei pačių europiečių noro išlipti iš duobės, tik noras išsikasti naują, kad joje besislepiančius barbarų ordos palaidotų. Jau ir saugumo struktūros neneigia – teroristinių aktų bus. Sunaikinus ISIS, kas anksčiau ar vėliau įvyks, karas persimes į Europos miestus.

Specialiosios pajėgos profesionalios, darbą padarė ir padarys. Bet tik tiek, kiek leis gerieji dėdės ir tetos iš kabinetų aukštomis lubomis. Išversti iš šiltų lovų patarinėjantys literatai išvargs tekstus. Dėdės ir tetos juos iškilmingai ekranuose padeklamuos. Bus iškilmingos raudos dėl aukų ir tikėjimo išpažinimas – liksim ištikimi savo vertybėms! Nei per milimetrą nepakeisim savo vienintelių pasaulyje teisingų požiūrių!

Nors būtent tų vertybių ir požiūrių taikymas tiems, kuriems ant jų nusispjauti, ir sukelia chaosą, žudynes ir veda į valstybių mirtį. Vadovaujančios galvos kaip visada bus negyvos, bet susijaudinę. Dėl to, kas jiems bus ir kaip išsisukti ir visiems įteigti, kad nekaltas. Nors visi iki vieno žino, kad kaltas.

Niekas savižudiškų multikultūralizmo vertybių nepuola. Puola mus. Pasinaudodami kairuoliškų universitetų katedrose išstenėtu vertybiniu idiotizmu. Ir iš mūsų juokdamiesi. Kas gali būti laukiniams smagiau, kaip išskersti žmones, įsileidusius juos į savo jaukius, turtingus namus ir sutikusius su duona ir druska?

Karas seniai vyksta, nors gerieji dėdės ir tetos to atkakliai nepastebi. Jame laimi ne teisesnieji, o tas, kuris stipresnis, mažiau bijo ir turi už ką numirti. Jie nebijo už savo „vertybes“ žūti. Mes už savąsias norim gauti patogumų, pasiteisinimų ir pašalpų.

Jokia komanda nėra laimėjusi rungtynių, nesiekdama įmušti įvarčių ir bijodama patirti traumų. Karo niekas ir niekada nėra laimėjęs besigindamas. Atsisakymas kovoti už savo namus, savo moteris, savo vaikus. Noras gaisrą užgesinti banknotais – tokia dabar Europa.

Susinaikinimo džiaugsmas nuo prisiskaityto gerumo pakvaišusių sočių idiotų akyse. Na, truputuką pasistengsim, pakalbėsim, sustiprinsim dar saugumo struktūras. Pastovėsim susikibę už rankučių, uždegsim žvakeles, parašysim kreidelėmis ant šaligatvio. Ir priešai išsigąs, ir viskas palaipsniui baigsis. Niekas nesibaigs. Dabar viskas tik prasideda ir niekas nežino, kas bus.

Europai ir mums laikas nustoti kaltinus priešus už tai, kad jie tokie yra. Ir pradėti galvoti, ko nepadarėm ir galim padaryti patys. Ne kelnių nusimovimas, kalbos apie taiką ir bejėgystė, o galia ir ryžtas saugo nuo karo. V. Putinas stiprus ne todėl, kad yra stiprus. Jis tik dirba darbą butaforiniame bailių ir menkystų pasaulyje, kurie per naktis nemiega ieškodami būdų, kaip ir toliau miegoti.

Ir Amerika, ir pasaulis pavargo nuo pseudotolerantiško, belyčio, anemiško ir politiškai neįgalaus obamizmo. Panašiai kadaise buvom pavargę nuo užsispyrusio, dvi knygeles (Bibliją ir spalvinimo) rankose laikiusio neūžaugos fordizmo, siuntusio tankus visur, kur tik nereikėjo. Kuris pradėjo senojo, blogojo stabilumo griūtį, atvėrusią chaosą, su kuriuo niekas pasaulyje nebežino ką daryti.

Kiekvienas laikas iškelia žmones, kurių jam reikia. D. Trumpas gali patikti, gali nepatikti. Bet politika ne meilė, gultis su juo nereikės, čia renkamasi ne iš angelų, o iš to, kas yra lentynoje. D. Trumpo šalis turi giganto masę ir inerciją, ji per didelė ir per laisva diktatūrai.

Supraskim pagaliau – varpai skambina mums. Eiliniai kultūringi kvailiai pusinėmis priemonėmis, prisitaikėliškumu ir pliuralistiniu pliurpalizmu nieko nebepakeis. Tik ryžtingas kraštutinumas dabar gali sukelti teigiamą judesį. Pakeisti nieko nedarančius ir užbaigti ištižėlių epochą.

algimantasrusteika.wordpress.com