infa.lt

Vokiečių sukurtas sisteminės revoliucijos
planas vardan tikrosios Naujosios tvarkos

Įvadas

Įsivaizduokite esant tokį turto mokestį, kuris sukurtas taip, kad turintis du milijonus eurų, dėka to mokesčio gauna daugiau pajamų, nei tas, kuris turi tik vieną milijoną. Kita vertus, tie, kurie neturi jokio vertingo turto, privalo kiekvienais metais sumokėti 10 000 eurų turto mokesčio.

Mes įsitikinę, jog kiekvienas, kuris atvirai pasisako už panašų mokestį, negautų didelio žmonių palaikymo, nebent jam pavyktų tą mokestį užmaskuoti taip, kad tik vienetai suprastų jo esmę.

Iš tikrųjų mes jau seniai gyvename pagal panašią mokesčių sistemą, tik vadiname tai ne mokesčių, o monetarine sistema. Be jokių abejonių, mūsų monetarinėje sistemoje yra įdiegtas būtent toks efektas. Ir tik savo konstrukcijos dėka, jis sąlygoja milžinišką, nuolat augantį pinigų srautą iš Stropuolių pas Turtuolius (iš Dirbančiųjų pas gyvenančius iš procentų). Toks lėšų paskirstymo būdas yra procentinės (lupikiškos) monetarinės sistemos bei lėšų įsisavinimo ir paskirstymo būdų pasekmė.

Lupikiškas procentas, paslėptas po mūsų kasdienėmis išlaidomis būtiniausiems dalykams pragyvenimui, sudaro apie 40 %. Iš pirmo žvilgsnio šis skaičius gali pasirodyti kiek perdėtas, tačiau, nežiūrint į visokiausius mokslinius tyrimus, kurių dėka buvo nustatytas šis skaičius, jo tikslumu galima įsitikinti ir pasiskaičiavus asmeniškai. Juk vien tik gyvenamo ploto nuomos kaina susideda iš procentų, bet procentai yra dar ir mokesčiuose bei kitose rinkliavose. Dėl jų pakyla likusios kainos, kadangi kiekvienas gamybos grandinės dalyvis privalo įtraukti į galutinę savo produkto vertę, kredito paimto produktui gaminti kainą – lupikišką procentą, kas lemia produkto pabrangimą.

Eilinė šeima išleidžia pragyvenimui apie 25 000 eurų per metus ir taip sumoka apie 10 000 eurų procentams, jei jos pajamos nėra gaunamos iš tų procentų. Tačiau, jei šeima valdo pelningai investuotą kapitalą, įvertintą nuo pusės iki milijono eurų, tai iš jų gauna pakankamai pajamų, kad nedirbant apmokėtų anksčiau minėtą mokesčio prievolę. Jei šeima tokio kapitalo neturi, jai tenka užsidirbti lėšas šiai mokestinei prievolei apmokėti, nežiūrint į tai, kad šeima neturi jokių skolų bei kreditų.

Juo labiau (žemyn) pagal pajamas žmogus nutolęs nuo kritinės, pusės milijono eurų kapitalo ribos, tuo daugiau jis turi išleisti savo rankomis uždirbtų lėšų procentams apmokėti, o skolų bei kreditų buvimo faktas įtakoja tik tų išmokų dydį. Ir atvirkščiai – kuo labiau į viršų jis yra pakilęs nuo šio barjero, tuo daugiau neuždirbtų pajamų gauna iš procentų.

Šie finansų srautai didėja priklausomai nuo asmeninio turto dydžio, kai pavyzdžiui, turėdamas turto už milijardą eurų, per metus žmogus gauna pajamų, lygių 50 jo paties namų vertei. O juk šios pajamos turi būti kažkieno uždirbtos, tų žmonių, kurie dėl tokio lėšų perskirstymo negaus jokios naudos.

Neuždirbtas tokio tipo pajamas kiekvienoje valstybėje garantuoja atitinkamas valdymo aparatas, prižiūrintis finansinės sistemos funkcionavimą ir sudarantis sąlygas (jei reikia ir panaudojus prievartą) šalies gyventojų teisių bei pareigų vykdymui. Valstybė šios sistemos atžvilgiu yra ne konstruktorė, o bendrininkė. Kiekvienas valstybės tarnautojas turi žinoti savo funkciją, taip pat paklausti savęs, kas vis dėlto yra tikroji valdžia šalyje? Ar tauta, kaip tai skelbia Vokietijos Konstitucijos 20 str. antra dalis, ar veikiančios finansų sistemos konstruktoriai, kas iš esmės prieštarauja visiems konstituciniams principams?

Jei paskaičiuotume metinį viso kapitalo srautą, esantį tik federalinės Vokietijos valdžios kompetencijoje, kuris juda iš Stropuolių pas Turtuolius, tai – jis viršytų federalinį biudžetą už tą patį laikotarpį. Jei 40 milijonų šeimų vidutiniškai nuo 25 000 eurų pajamų sumoka po 10 000 eurų (40 %) į finansų sistemą, tai gaunasi pritrenkianti 400 milijardų eurų suma per metus, apie kurią reiktų diskutuoti išsamiai, o ne laikyti tai normaliu reiškiniu.

Matant šiuos skaičius tampa aišku, kaip lengva būtų finansuoti tokius dalykus, kaip pvz., visų mokesčių panaikinimas, įvedant besąlygines bazines pajamas kiekvienam piliečiui. Panaikinus mokesčių administraciją, kuri pasidaro nereikalinga, visuomenei prireiktų daug mažiau išlaidų esant aukštesniam pragyvenimo lygiui.

Tačiau ši tema – absoliutus tabu, bent jau tarp sisteminių politikų, gavusių savo šiltas vietas finansinių verteivų bei MIP savininkų palaikymo ir stūmimo dėka, ir jas (vietas) prarastų greičiau, nei spėtų ištarti žodžius „sistemiškas formavimasis“, jei tik išdrįstų paliesti lupikiškojo procento temą. Lupikiškasis procentas tai – neliečiama „Šventa karvė“, nuo kurio MIP ir politikai laikosi per patrankos šūvį, nors kaip tik joje ir slypi vienintelė visų artėjančios finansinės krizės simptomų priežastis.

Monetarinė lupikiškojo procento sistema yra finansų judėjimo iš Stropuolių pas Turtuolius variklis. Tačiau, pastaruoju metu jis ėmė strigti, kas mums aiškinama kaip „finansinė ir ekonominė krizė“. Tik ar iš tikro mes turime reikalą su finansine krize? Juk pinigų masė yra milžiniška kaip niekada! Apie jų trūkumą nėra reikalo net kalbėti! Tokios pat būklės ir ekonominė krizė, juk produkcijos šiais laikais pagaminama daugiau, nei kada nors anksčiau. Ekonomikoje matomas prekių ir paslaugų perteklius. Pastaruoju metu sunku rasti pirkėją tam, kas be paliovos gaminama šalyje. Ir tai jie vadina ekonomine krize? Niekur nesugriuvo fabrikai, o parduotuvės kimšte prikimštos. Tikros ekonominės krizės atrodo visiškai kitaip. Tarp mūsų skaitytojų neabejotinai rasis tų, kurie asmeniškai jas yra išgyvenę.

Krizė atsiranda išskirtinai toje sistemoje, kur vykdomas nepaliaujamas finansų pumpavimas iš apačios į viršų. Mūsų monetarinė sistema vos išgali susidoroti su šia jos funkcija, kadangi paskirstymas pasiekė tokį dydį, kurio sulaikyti teisinės valstybės įrankiais tampa neįmanoma. Norėdami pratęsti šios matematiškai pagrįstos ir neišvengiamos, sistemos griūties gyvavimą, jos šeimininkai dabar vis smarkiau veržia virvę ant mokesčių mokėtojų kaklų, patraukdami iš kelio teisinę valstybę.

Išsireiškimas „Alternatyvos nėra“ yra naudojamas tų, kurių privilegijos išsaugomos, jei tik sistemos klausimas nepatenka į visuomeninio aptarimo lygį. Kitaip tariant jie gauna atlygį už sėkmingai išsaugomą Status Quo (esamą padėtį).

Politinės visų sisteminių partijų figūros mato išeitį vis didėjančiame ekonomikos augime, kurio dėka sparčiai didėjanti skola privalo būti pagrįsta vis didesniu ekonominių vertybių kiekiu. Ir tai vyksta neatsižvelgiant į pasekmes nei mūsų pačių, nei mus supančios aplinkos atžvilgiu, ir yra palaikoma visų taip vadinamojo Bundestago partijų.

O dabar įsivaizduokime, kad greitu metu ši sistema iš tikrųjų subyrės. Kas ją pakeis? Didelė tikimybė, kad elitas bandys paleisti tą pačią sistemą iš naujo, kad ji po kelių kartų vėl žlugtų. Todėl mes su jumis šiandien esame istorinėje kryžkelėje. Mūsų pareiga – artėjančio kracho akivaizdoje sudėlioti tikros Naujosios tvarkos gaires.

Plano B, sukurto „Žinių manufaktūros“, tema ir yra aprašymas, kaip atrodys ta Naujoji tvarka ir kokiomis lėšomis bei keliais ją pasieksime.

1. Esama padėtis

Prieš pereinant tiesiogiai prie Plano B, susidedančio iš tikslo ir būdų jam pasiekti, norėtumėme pradžiai trumpai nupasakoti šiandienos padėtį ir šiuo metu stebimų simptomų priežastis. Tai būtina, kadangi mes negalime suprojektuoti visiškai naujos valstybės braižymo lentoje, o esame priversti planuojant nuodugniai įvertinti esamas išeities sąlygas.

Taip vadinamoje „visuomenėje“, o tiksliau virtualioje realybėje, sukurtoje medijos bei politinių aktorių publikuojamos nuomonės fone, žmonės dažnai stebisi tokiais reiškiniais, kurių, matyt negalima paaiškinti, nors atskiri jų simptomai lengvai atpažįstami.

Į šią kategoriją pakliūna taip vadinamos vis labiau besiskečiančios „žirklės tarp vargšų ir turtuolių“. Nors taikliau šis fenomenas vadinamas perskirstymu tarp Stropuolių ir Turtuolių, kadangi iš nedirbančių vargšų nieko nepeši. Tą, ką galima perskirstyti, turi tik sąžiningai dirbantys, ir tai – jų darbo vaisius.

Kita problema – didėjanti skola vis platesniuose gyventojų sluoksniuose. Tačiau vietoj to, kad apie tai kalbėtų, visos planetos šalys priverstos didinti savo ekonominį augimą ir rinkti vis daugiau mokesčių, tokiu būdu neva padengiant skolas. Nuolatinis ekonomikos augimas – vienintelis kelias, kurį mums perša MIP ir politikai, nutylėdami svarbiausią sistemos klausimą. Todėl nuolat stebime beprotiškai didėjančią gamybą, nors šiuolaikinės ekonomikos galimybės pakankamos ir jai toliau didėti paprasčiausiai nebėra vietos Žemėje.

Aiškinimas, kad problema yra kažkokioje valstybės skoloje – melas. Atseit, Vokietija skolinga du trilijonus. Kam? JAV? Tai kad tie, skaičiuojant eurais, patys skolingi 11 trilijonų. Kiti gi 8 trilijonai eurų – atseit Japonijos skola. Jei sudėtumėme visų planetos valstybių skolas, tai išeitų „visos Žemės skola“ 32 trilijonai eurų! Tačiau kam visa ši planeta sugebėjo šitaip prasiskolinti? Sudėjus visas Žemės valstybių skolas į krūvą, tampa aišku, kad kažkas su šia publikuojama nuomone negerai.

Triukas štai kur: realiai kažkur Žemėje egzistuojantys nepaliaujamai didėjantys kažkieno turtai, esantys priešingoje visų valstybių skolų pusėje, sąmoningai nutylimi ir išimami iš visuomenės nuomonės fokuso. Todėl ateities kartoms mes paliekame ne tik skolas, apie ką mums nuolat primena politikos artistai, tačiau ir realius turtus.

Perskirstymo tarp Stropuolių ir Turtuolių, didėjančios skolos ir turtas, taip pat ir nuolatinio gamybos didėjimo priežastys niekada visuomenės sąmonėje nefigūruoja, kaip klausimas. O visko priežastys yra monetarinė lupikiškojo procento sistema. Tokia padėtis yra nulemta visų pirma valdžios struktūros, kurios viršūnė ir yra ši sistema. „Žinių manufaktūroje“ šią sistemą vadiname Danistakratija, paprastai išvertus tai būtų „nevaldomo augimo valdžia“.

Danista tai – nevaldomas augimas. Šis apibrėžimas atitinka mūsų sistemą daugeliu atveju. Eksponentinio augimo funkcija seka iš poreikio gauti mokamus procentus, kuris iš anksto užprogramuotas mūsų monetarinėje sistemoje.

Skolos vienoje ir turtai esantys kitoje pusėje didėja vis labiau ir greičiau. Pati sistema elgiasi kaip nepasotinama kerojanti piktžolė. Sistemos viduje taip pat vyksta nuolatinis augimas – lupikiškojo procento didėjimas. Lupikiškuoju, nesąžiningu procentu turime laikyti ne tik aukštą, tačiau bet kokį procentą, esantį aukščiau nulio, nesvarbu, koks jis nedidelis būtų, nes skaičiuojant matematiškai, procento dydis nustato tik laikiną skalę, kurioje vyksta ekonomiškai bei morališkai smerktini reiškiniai. Lygiai taip auga ir žmonių nepasitenkinimas, juk nuo sistemos pasekmių kenčiame mes visi.

Iš vienos pusės, danistakratija pasireiškia proto veržimusi siekti didesnių materialinių gėrybių. Šis siekis eina koja kojon su kultūros, tradicijų ir moralės smukimu, dėl ko šis fenomenas dar labiau stiprėja. Kita vertus, danistakratija įgauna saviraišką internacionalinėje pinigų valdžioje, valdydama visas valstybes ir vis labiau plėsdama globalios, lupikiškos valdžios ribas.

Hierarchijos viršūnėje yra sistema, valdanti žmones. Ši sistema, be abejo susideda iš įvairiausių dalyvių, kurie – daugiausia prieš savo valią – vaidina joje pagrindinį vaidmenį. Tačiau joje nėra personifikuoto valdovo, kaip, kad būdavo anksčiau, pavyzdžiui, monarchijoje. Kalbant apie danistakratus, galime teigti, kad šiame mechanizme kiekvienas mūsų esame mažas ratukas.

Tiesiogiai po šia hierarchijos viršūne yra masinės informavimo priemonės. Nereikia tapti žmonių tarpusavio santykių ekspertu, kad matytum, jog teisių į istorijos ir dabarties traktavimą klausimas tai pirmiausia – pinigų klausimas. Kuo labiau plėtojamas konkrečios komunikacijos ar informavimo priemonės pasiekiamumas, tuo daugiau ji kainuoja. Būtent dėl šios priežasties publikuojama nuomonė yra rankose tų, kurie valdo reikalingą kiekį milijardų.

Citata: „Iki šiol istorijoje niekada nebuvo laisvos žiniasklaidos. Man moka už tai, kad mano asmeninė nuomonė nepasirodytų laikraštyje, kuriam aš dirbu. Jeigu aš kokiame nors savo laikraščio numeryje pareikščiau savo nuomonę, netekčiau savo darbo per 24 valandas. Tiesioginis žurnalisto darbas – naikinti tiesą, atvirai meluoti, iškreipti, šmeižti, bučiuoti Mamonos kojas ir pardavinėti savo šalį mainais į kasdienę duoną. Mes esame turtingų užkulisių žmonių instrumentai ir vasalai. Mes – jų marionetės, jie tampo virveles ir mes šokame. Mūsų talentai, mūsų sugebėjimai ir gyvenimai priklauso kitiems žmonėms. Mes – intelektualios prostitutės. (John Swinton, 1829 – 1901, „New York Times“ vyr. redaktorius, atsisveikinimo kalba, 1890 m.)

Daugiau „laisvos žiniasklaidos“ tema nėra ką bepridurti. Per tuos 130 metų, kai buvo pasakyta ši kalba, niekas nepasikeitė. MIP veikėjams daugumoje atvejų ne taip ir malonu laikyti savo nuomonę už dantų ir likti propagandos bendrininkais. Tačiau, jei žmogus dėl pinigų priverstas būti sistemos instrumentu, tai dažniausiai kito pasirinkimo jis ir neturi. Posakis „kas moka, tas ir muziką užsako“ ir šiandien atitinka tikrovę. Todėl pagrindinė masinės informacijos priemonių užduotis – būnant sistemos instrumentu rūpintis jos saugumu ir valdyti po ja esančius lygius.

Sekančiame hierarchijos lygyje yra politiniai veikėjai, tai būtybės, kurias reikia skirstyti ne pagal priklausomumą kokiai nors partijai, o pagal priklausomumą vienai iš dviejų klasių. Viena jų susideda iš naivių ir nekaltų žmogiukų, niekada neperprantančių sistemos, kurioje dirba, todėl jai grėsmės nekelia. Didelę dalį parlamentarų galime priskirti būtent šiai grupei. Ji labiausiai užsiima tuo, kad stengiasi nuslėpti nuo visuomenės tai, kaip mažai jie tesupranta apie tai, kuo kasdien užsiima. Šioje grupėje noriai sutinkami partijos vadovybės duodami nurodymai. Antroji grupė – valdantieji politikai, kuriuos galime pagrįstai vadinti gobšuoliais ir niekšais. Jie greičiausiai žino, kad savo privilegijas turi tik todėl, kad ištikimai tarnauja sistemai, klusniai prašydami jos pinigų kilimui karjeros laiptais ir palankios visuomenės nuomonės formavimui.

Mūsų, „Žinių manufaktūros“ narių, dažnai klausia – kodėl mes nesukuriame politinės partijos? Atsakymas paprastas. Mes nenorime tarnauti šiai sistemai kaip partija, o norime pakeisti pačią sistemą. Daugelis naujų partijų svajoja apie didžius pokyčius ir tikisi, kad jų nuostabios idėjos sulauks visuomenės palaikymo. Tačiau jie nesupranta, kad visuomenės nuomonės formavimas – galingas valdžios ginklas, kuris naudojamas išskirtinai sistemos išsaugojimui. Daugelis gerų žmonių, bandžiusių palenkti visuomenę savo naudai kaip partijos, pralaimėjo, arba perpratę mechanizmą, nulemiantį jų pastangų nesėkmę, liovėsi kovoję. Kitų ši karti patirtis dar laukia ateityje.

Ir pagaliau, pačiame žemiausiame sluoksnyje esame mes – sistemos pavaldiniai, mes visi, nepriklausomai nuo to ar esame Stropuoliai, ar turčiai. Tik žvelgiant per materialinę prizmę, galime mus padalinti į daugiau ar mažiau sėkmingus danistakratijos sistemos dalyvius. Tačiau galime tvirtai teigti, kad ir tie, kurie materialiniu požiūriu, priklauso lyg ir sėkmingiems sistemos dalyviams, iš tikro retai kada būna laimingi, nors kažkokia prasme ir sugeba nuslėpti šią savo būseną.

2. Tikslas

Kai šiuolaikinei visuomenei norima pristatyti kokį nors naują konceptą, dažniausia pirmoji reakcija, nepriklausomai nuo žmonių išsilavinimo, yra atmetimas, netgi tais atvejais, kai po jo įgyvendinimo jie įgytų aiškią naudą. Iš dalies tokia pozicija pateisinama, juk mūsų „skubiais laikais“ vargu ar rasime žmogų, norintį investuoti daug nuosavo laiko išsamiai problemos analizei. Šiandien žmonės, pirmiausia MIP dėka, yra pratę visus samprotavimus be jokių ceremonijų nutraukti, jei jie nėra suformuluoti dviem žodžiais ir nesukišti pašnekovui į galvą pokalbių šou būdu.

Norintis įsivaizduoti naują visuomenės santvarką žmogus, pirmiausia privalo turėti lakią fantaziją, nes jam reikia išsilaisvinti iš riboto mąstymo rato, sąlygoto dabartinės sistemos. Mūsų pateikiama Naujoji tvarka susideda iš keturių dalių, kurias daugelis, deja, bando įsivaizduoti dabartinių sąlygų ir ribų kontekste. Pavieniui integruotas į šiandien veikiančią finansinę ekonomikos sistemą, šias atskiras dalis iš tikro galime laikyti nerealizuotinomis. Vis dėlto tas, kuris sugebės atmesti esamas ribas ir panaudos sisteminį mąstymą, supras, kaip paprasta esant tikrai Naujajai tvarkai įgyvendinti protingą atskirų elementų kombinaciją. Ji atves mus į aukštesnį visuomeninės santvarkos evoliucijos lygmenį – nesant pelno maksimalizacijos ir nuolatinės gamybos augimo beprotybės.

Plano B tikslas – stabilios bendros sistemos apibrėžimas ir jos įgyvendinimas. Ji susideda iš šių elementų: pinigų srautas, sociali žemėtvarkos teisė, besąlyginės minimalios pajamos ir laisva žiniasklaida.

Planas B susideda iš šių keturių elementarių sudedamųjų dalių, kurios iš tiesų negalėtų veikti šiandieninės sistemos sąlygomis, tačiau sėkmingu jų veikimu esant Naujajai tvarkai autoriai neabejoja.

Jam būdingus gilesnius tarpusavio sąryšius dėl objektyvių priežasčių sunku paaiškinti kokiam nors televizijos laidų vedėjui ar žmogui, einančiam kanclerio pareigas. Todėl mūsų nepamatysite pokalbių šou, kur mus ne kartą yra kvietę. Tam tikras konstruktyvaus dialogo lygis, kaip ir pašnekovo pasiruošimas susigaudyti stambiose mąstymo konstrukcijose yra būtina rimtos diskusijos sąlyga. Taip pat nėra jokio tikslo kreiptis į senosios sistemos atstovus, jei tuose debatuose nedalyvaus tie, kurie iš tikro kažką sprendžia.

Kai mes paskelbėme savo Planą B, daugelio žmonių reakcija buvo tokia: o kaip atrodo planas „A“? Planas „A“ yra tai, kas dabartinių politikų bei jų nuomonę palaikančios stovyklos akimis žiūrint, vadinama, „Alternatyvos nėra“. Jis sudarytas kaip tik iš to, kas šiuo metu vyksta ir pasmerkta žlugti. Toks finalas matematiškai neišvengiamas ir tiesiogiai atsiranda iš eksponentinės funkcijos supratimo bei jos realizacijos mūsų finansų sistemoje. Kiekvienas, kuris sugeba ne tik išskaičiuoti šią funkciją, bet ir iš tikro suprasti jos pasekmes, o tai reiškia – perkelti gautą rezultatą į kasdienius stebėjimus, žino, kad ekonomika, kurioje įdiegta ši funkcija, nesugebės funkcionuoti ilgą laiko tarpą.

Grynai techniškai mąstant, šis planas jau seniai žlugo. Jo tąsa vyksta teisinės valstybės griovimo sąskaita. Ir kuo ilgiau tęsis šis procesas, tuo labiau sistema turės pažeidinėti įstatymus bei didinti slopinimo priemones prieš jai besipriešinančius, ir tai vyks pagal eksponentinę proporciją. Tolesnis plano „A“ palaikymas, padedant sistemai, neišvengiamai veda į fašizmo fazę, kuri, pasak oficialaus apibrėžimo, atsiranda tada, kai bankai, koncernai, MIP ir politikai bendromis pastangomis engia likusius žmones nepriklausančius paminėtoms grupėms.

Planas B yra ta alternatyva, kuri gali pradėti veikti jau šiandien, siekiant taikiu būdu pakeisti senąją sistemą naująja. Tačiau jis gali imti veikti ir tada, kai dabartinė sistema, jau perėjusi į fašizmo fazę, žlugs. Kuo anksčiau ją pakeisime, tuo greičiau pagerės gyvenimo sąlygos tų, kurie kenčia veikiant dabartinei sistemai. Tikimės, kad nesulauksime laiko, kai kariuomenė bei policija ims šaudyti į taikius gyventojus. Juk palankios sąlygos tam jau sudarytos, pasirašius Lisabonos sutartį. Neleiskime įvykiams pereiti į šią beprasmę paskutiniąją fazę.

2.1 Einamieji pinigai
Dabar, kai pinigų perskirstymo tarp Stropuolių bei Turtuolių mechanizmas, veikiantis neabejotinai esamos monetarinės sistemos, o ne mokesčių politikos dėka, pakankamai išaiškintas, mes išdėstysime mūsų supratimu geriausią užduoties, kaip sąžiningai paskirstyti pinigų srautus, sprendimo būdą. Vadiname tai „einamaisiais pinigais“. Tokia monetarinė sistema pirmiausia yra naudinga visuomenei ir neutrali pinigų perskirstymo atžvilgiu. Ją sąlygoja tai, kad vietoje lupikiškojo procento atsiranda kita apmokėjimo sistema, garantuojanti nuolatinį pinigų srautą, taip vadinamą „apyvartos mokesčiu“. Šios sistemos pajamos eina į valstybės biudžetą, atnešdamos visuomenei naudą, sumažindamos mokesčių naštą ir garantuoja besąlygines minimalias pajamas kiekvienam, apie ką išsamiau kalbėsime 2.3 skyriuje.

(Bus daugiau)

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu