infa.lt

Tęsinys, pirma dalis čia

Marija, kaip ją suprantam dabar, yra surinktinis personažas. Viena pagrindinių jos šaknų iš seno buvo Mara… Marios kaip mirusiųjų, užlietų, paskendusiųjų ar laidotų vandeny, buveinė – žuvys ir žuvusieji irgi labai įdomus tos pačios šaknies panaudojimas – maras, kaip mirtina liga, epidemija… Žmogus jos rankose, vėliau – vaikelis, kūdikis, ne ką tik gimęs – todėl ji ir yra nekalta mergelė – bet miręs?… Mirusiųjų kūdikėlių globėja, prižiūrinti jų kapelius. Gimdyvės ir motinos galėjo jai patikėti savo vaikus ir toliau gyventi, sielvarto nepalaužtos, toliau gimdyti ir auginti kitus – likusius gyvus – vaikus. Nes mirusiųjų būdavo ne netenkama, jie pereidavo į kitas, patikimas ir mylinčias rankas – tokia yra, pva, frau Holos (holly – šventa) funkcija germanų mitologijoj… Taip pat, melsdamiesi, žmonės atiduodavo Marijai ligas, kitus skausmus ir rūpesčius.

Kristaus įvaizdis uždėtas ant Rūpintojėlio, žymiai senesnio dieviško įvaizdžio, ir atrodo, kad jis mumis rūpinasi.

Kai iš seniau Rūpintojėlis buvęs tam, kad jam atiduotum rūpesčius, o tau tada palengvės, ir tu galėsi laimingai gyventi toliau. Netgi šventam rašte išlikę šito principo atšvaitų, kur gėlė gyvena, visus rūpesčius dievui patikėjus, žydi sau laiminga… Bažnyčia yra vieta palikti sunkiai, negatyviai energijai, todėl iš jos išėjus, žmogui palengvėja… O gyvenimo gyvenimu, laime, džiaugsmu, norų išsipildymu žmogui reikia rūpintis pačiam, tam jis ir kūrėjas.

Kelioninėse koplyčiose, kuriomis nusėta visa Europa ir kurios yra seniausia bažnyčių forma – jos yra visos skirtos Marijai, keliauninkus vedančiai Kelrodei Žvaigždei, tiek ant žemės, tiek, o gal net ypač, keliaujant per vandenis – mirusiųjų karalystę – žmonės susitardavo su mirtimi, jai paaukodavo, atsipirkdavo, ir, nieko nebe bijodami, laimingai keliaudavo toliau… Dabar daug tokių koplyčių, o ir paverstų bažnyčiomis, yra pačios savaime tapę piligrimų ir procesijų tikslu. Tik teisingiau ten būtų ne prašyti sveikatos, bet palikti, atiduoti ligas…

Prisiminkim, kad mirtis ir amžinas gyvenimas yra tas pats: žmogus ėmė degraduoti, kai ne tik savo mirtį, bet ir savo gyvenimą ėmė patikėti dievams.

Aš ne katalikybės specialistė, bet, kiek žinau, Lietuvą Marijos žeme vadina todėl, jog ją, viešai ir iškilmingai, vyskupai ir tikintieji yra paaukoję Marijai – atidavę jos valiai. Ir, netgi, du kartus! – tai ar reikia stebėtis, kad miršta tauta, nyksta, nenori būti savimi ir savoj žemėj… Ir bėga iš jos, kas bent kiek dar gyventi nori – jei ji mirties o ne gyvenimo vieta paprašyta būti, tai tokia ir yra?

Šventam rašte rašyta, jog pirma dangus buvo sukurtas, o tik paskui Žemė: kosminis žmogus visada buvo ir bus pirminis, o Žemėje gyvenantis variantas – jau ėmęs vienaip ar kitaip degraduoti… Nes materija yra labai stipri, Ja persiėmus, palaipsniui prarandamas ryšys (dvasinis) su kosmosu. Iš viso, prarandama dvasia. Ir tada jau degradacijai kliūčių nėra, ką dabar pasaulyje ir matome.

Laikas nuo laiko tenka išgirsti diskusijas apie tai, ar reikėta naikinti princeses grobiančius drakonus, ar, drakonai kaip tik yra princesių galios šaltinis.? -Tai, manau, irgi yra šneka apie tą patį: daugiarankiai, daugiagalviai dievai Žemėje sugyvena su žmonių moterimis, ir, jų sūnūs, jau tik pusiau žmonės (semi), vėliau užima tėvų vietas valdovų sostuose, ir naudojasi Žeme, kaip sau natūraliai priklausančia tėvonija…

Kai, kažkokiu momentu, į Žemę vėl užsuko, kosminiai žmonės iš kažkur kitur Visatoje, tai jie už galvų susiėmė – ką daryti?! Pirmiausiai jie, vaizduojami kaip angelai, nes atskridę, iškapojo drakonus.,, Paskui ėmė budinti iš degradacijos miego žmones – ėmė naikinti religijos įtaką, įvedė visuotinį ir privalomą švietimą – vystymąsi. Tai tie, kas dar žmonės, tie ir vystosi, dvasiniu lobynu naudodamiesi, mąsto, kuria, stengiasi augti, suprasti… O kurie ar giliau įmigę, ar jau tik pusiau žmonės, tiems švietimas mažai ką gero atnešė – rezultate jie archaika su išmaniais telefonais gavosi. Juos valdo, kreipia, pergrupuoja, manipuliuoja, kam tik reikia ir kas netingi… Ir atotrūkis tarp šių dvejų grupių vis didėja: vieni sugeba realybės vis daugiau pamatyti ir suvokti, o kiti kovoja už tai, kad galėtų toliau miegoti netrukdomi.

Jie rėkia apie savo teises, bet neturi supratimo apie kartu su jomis ateinančią atsakomybę. Sąžinės jie irgi nepažįsta, nuo kaltės ar gėdos pilnai išsivadavę, jei kada tokias dar turėję… Rachmanų tradicija gražiai , metaforos pagalba, apie tai paaiškina: jei esi žmogus nuo Visatos medžio, vaisius nuo kosminių jo šakų, tau visi šie dalykai su syvais ir yra atėję, tu gimdamas jau atsinešei… O jei esi vaisius tik nuo šakų, sukurtas tik šioje Žemėje, o tos šakos su Kosmoso medžiu, su Visata ryšio neturi – tiesiog, yra vietinis, žemiškas produktas – tai tau jokie dvasiniai, moraliniai ar etiniai syvai ir neateina, nes dvasios tu kaip ir neturi. Teturi sielą. Ir, šiais laikais dar ir tuo reikia džiaugtis, kad ne esi jos velniui pardavęs, ar iš viso, koks biorobotas, kurių irgi pilna, žmonėmis apsimetusių. Ir kurie kaip tik garsiausiai apie savo teises ir šaukia. Ir apie tai, kad esame visi vienodi ir lygūs.

Kai iš tikro, visi turim savo vertę ir paskirtį, tas taip. Bet, vienodi ne esame tikrai. – Pažiūrėkit, koks darbas padarytas, kad šito nevienodumo nesimatytų!… Dvasia, kultūra, moralė, etika ir estetika – kiek visko ne tik paskelbta nebe galiojančiais, bet ir iš viso, naujausiai kartai jau diegiama, kad tai net neegzistuoja. Kad liktų tik gryna išorė, gryna materija. Tik technika ir programavimas – požymiai, pagal kuriuos sprendžiant, negyvieji netgi atrodo gyvesni už gyvuosius.

3 dalis

Prisiminkim pasakymą, jog žuvys vandens dar niekada neatrado. Taip ir žmogus, kuriam begalybė dalykų gali būti blogai – tiek fizinėj sveikatoj, tiek dvasinėj – jis eis per gyvenimą visas perkreiptas, susikūprinęs, pastoviam psichiniam skausme ir – paradoksas! – visiškai savęs tokiu nematys ir savęs tokio nepažins. Viena tiktai, ko jis norės – nesąmoningai – tai tik kad viskas kuo greičiau, greičiau… Kad greičiau tas gyvenimas praeitų, ir jo kančia, nors ir tik nesąmoningai jaučiama, pasibaigtų. Tai šitie žmonės vis garsiau teisės į eutanaziją, paremtos tik pavargimo nuo gyvenimo priežastimi, reikalauja… Tokia pabaiga yra tų, kurie iš esmės netiki, jog žmogus gali kažką pats susitvarkyti savo gyvenime, todėl garsiausiai ir šūkauja apie kažkokias žmogui vis tik priklausančias teises savo gyvenimą pabaigti, pvz. – net ir jas jiems kažkas iš šalies, įstatymu, turi duoti.

Tai yra žmonės, įtikinti ir įtikėję, jog egzistuoja lemtis, kurios negalima pakeisti, kad žmogus psichologinę nelaimių ir ligų naštą turi vilkti pats, kad tai – jo bausmė, ar paskirtis, ar užtarnautas atlygis… Žodžiu, jų pasaulis yra aukštyn kojom: ką reiktų dievams atiduoti, jeigu jie tokie jau yra, ir pamiršti, išsilaisvinti, tai tas neatiduodama; o kuo reiktų užsiimti patiems – gyvenimu – ten laukiama malonių iš kitur. Ir, kol situacija beviltiška, kaip minėjau, žmogus ligotu net ir nepasijunta, nemato, jog kažkas su juo blogai… Ligos suvokimas atsiranda tik tuo atveju, kai žmogui yra bent kokia galimybė pasveikti ir laimingai gyventi toliau: jis turi resursų – energijos, valios, postūmį ta galimybe pasinaudoti.

Nes tam, kuris jų neturi, tai kokia prasmė rodyti, kaip giliai nesveikatoje jis prasmegęs, ar kiek mažai jam likę? – Jis, iš išgąsčio, numirs dar greičiau… O kuo toliau sveiksta tas, kas sveiksta, tuo aiškiau jam atgalinėje perspektyvoje pasirodo, kokia baisi situacija yra buvus. Tada žmogų irgi apima siaubas ir išgąstis, bet tai jau jam nebe gali niekuo pakenkti, tai irgi, tiesiog reikia pragyventi.

Kas iš mūsų domisi (alternatyvia) istorija ar ieško atsakymų, kaip prieita iki tokio gyvenimo, kokį gyvename, sutaria, jog žmonijai yra padaryta kažkas labai negero: vieni tiki, kad tai įvyko 20 000 matų atgal, kiti sako, jog 7 -8 tūkstančiai. Yra realiai istoriją pradedančių skaičiuoti nuo XIIa. ar nuo maždaug XVIa… Nemažai sutaria, jog antikinis pasaulis truko iki XVIIIa. kurio pabaigoje jis žuvo: potvynis (an tika- prieš tvaninis), atominis ginklas, užpuolimas iš kosmoso ar viskas kartu. Ir, nuo XIXa. vidurio gyvename pasaulyje, kurį turime dabar… Pastebėkit, visada lemiami įvykiai nukeliami į praeitį – iš toli žiūrint, atrodo mažesni, ne tokie siaubingi, ir priimtini, nes jau įvykę, jau nieko nebe galima pakeisti.

Yra tokia Sandra Rimskaja, kuri laikoma išprotėjusia (kol kas?), nes teigia, jog karas pasaulyje kaip tik nuo XIXa vidurio ir prasidėjęs, aktyviai vyko iki XXa vidurio, ir jame žemiški žmonės, parazitų inspiruoti, laimėjo prieš kosminius žmones, kurie geriau pasitraukė iš planetos, negu ją sunaikino lemiamuose mūšiuose su kosminių ginklų panaudojimu… To pasekoje išeitų, jog istorija, kokia mums mokyklose dėstyta, yra absoliutus išgalvojimas, jokio ryšio su realybe neturintis, bet čia kita tema…

Rachmanų (ordino) tradicija teigia dar ekstremaliau – jog pasaulis ir žmonija griaunami dabar, kad trūkstami žemynai nuskendę ne kažkada, bet iškasti į karjerus ir užleisti vandeniu XX amžiuje… Kad Kristus, kosminis žmogus, dar net XXa. gale bandęs įkalbėti pasaulio galinguosius ateiti į protą, bet jam nepavykę; todėl jis, galiausiai, nusispjovė į visą šitą reikalą ir paliko Žemę prapulčiai… Ir pasaulis dar vis laikosi tik todėl, kad keletas sugebančiųjų pakelti šitos tiesos žinojimą, jį laiko, perėmę valdymą kiek įmanoma: jie ir sudaro atsvarą nemąstančioms masėms, savo valią atidavusioms parazitams, ir noriai bėgančioms susinaikinimo link, kuo greičiau, tuo geriau… – Įsivaizduok, kokios pasekmės, jei pripažinti tai kaip tiesą! – Reiktų gi tą pačią akimirką prisiimti atsakomybę už Žemės likimą, susivokti, kas joje gerieji, o kas priešai, apsižiūrėti, kur visoje toje situacijoje stovi tu… Ir to būtų norima iš žmogaus, kuris jau ir už savo paties gyvenimą atsakomybės nešti nenori, globos, apsaugos ir kitokių malonių iš kitur tikisi.

Gera žinia yra ta, jog labai išsigandęs žmogus žino, kaip sustabdyti, ar, bent jau pakankamai sulėtinti, laiką instinktyviai – automatiškai išsilenkia posūkyje, spėja perjungti, pagauti, suprasti, ką reiktų daryti, ir spėja tai padaryti… Taip pat ir su psichologiniu šoku teisybę suvokus. Nors, ir sąmoningai galima priimti sprendimą, kai reikia laiko susigaudyti situacijoje, ar prie jos prisitaikyti, persirikiuoti, kad gyventi toliau: laiko yra tiek, kiek reikia; niekur nepavėluosi, jei būsi priėmęs sprendimą visur atsirasti laiku.

Žinoma, geriau tiesos žinojimo talpas, sugebėjimą ją aprėpti, plėsti, nenuilstamai, nesustojant, visą gyvenimą. Nes, pats tas procesas savaime nevyksta. O, jei gyvenimą nugyventi, šio proceso savyje nevykdant, tai nuo mirties momento, tiesa pasirodys visa ir vienu kartu, ir ims malti tave, draskydama gabalais visus melus, kuriais gyvenai, ir iš kurių tavo pasaulis buvo pastatytas… Ir nebe turėsi galimybės prisitaikyti ar adekvačiai pasikeisti – tai ir vadinama pragaru ( arba sudegimu tiesos ugnyje).

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji