infa.lt

Va, jau vėl prasideda eilinė isterija. Buvau kaip ir pasiilgęs, galvojau – dėl ko dar lietuviai pliektis pradės? Ogi tuoj susimuš dėl simbolikos.

Neužmirštuolė, trispalviai stulpeliai ar vėliavytės? Problema didžiulė, globali ir ją neteisingai išsprendus Lietuva sugrius. Verta aptarimo visos šalies psichinės sveikatos centruose.

Visi pateikia tokius logiškus argumentus. Paskaitai vienus – nagi protingai. Kitus – irgi teisūs. Ir tie, ir anie draugai. Ir visi už tą patį.

Bet būtinai reikia vienas prieš kitą. Nes mano, kad kiti blogiečiai. Mes mušamės ir prie mirštančiojo lovos, ir prie kapo, ir per mišias. Kaip visada. Baisu ir prasižioti – įsižeis mirtinai. Na tai įsižeiskit.

Ką geriausiai pasaulyje mokat, tai tarpusavy šuniškai rietis dėl nesvarbių dalykų. Iš šono kokiam negirtam estui ar latviui turėtumėt atrodyti kaip visiški bepročiai. Kartais pagalvoju, kad tokie ir esat.
Algimantas Rusteika

Nykstančio tikėjimo ir mirusios meilės šalyje būtina juk iškilmingai slampinėti aplink šventyklas ir reikšmingas vietas. Ne mylėti, o kuo garsiau apie tai rėkauti. Ir visus mokyti mylėti taip kaip reikia.

Svarbiausia pasaulyje yra teisingai nešioti vėliavas ir savo Dievo, sakiusio, kad nereikia garbinti stabų, stabus ir kitus stebuklingus daiktus. Deginti žvakutes ir laužus, skalambyti varpais ir kitaip išoriškai rodytis, tarsi tai ką galėtų pakeisti praeityje, ateityje ar mūsų gyvenime .

Tikrojo gyvenimo ir gyvosios meilės šalyje nėra jokio skirtumo, kas ką ant savęs užsidės ar į atlapą prisisegs. Esmė tai, kas yra viduje ir širdy.

Pas tą, kuris labai garsiai rėkia, kad jis tikriau už kitus myli ir piktinasi, kad kiti myli neteisingai, viduje paprastai nieko nėra. Tai tuštumos kaukė.

algimantasrusteika.wordpress.com