infa.lt

Apie ką dar parašyti?- Apie tai, kad daugybė žmonių save jau lengviau asocijuoja su gyvūnais, nei su kitais žmonėmis, ir kovoja už teises tų, prie kurių jaučiasi arčiau gimę?…

Ar apie tai, jog yra amerikiečių daryti sociologiniai tyrimai, rodantys, jog kitų etninių grupių ir rasių bendrijos, patekusios į baltųjų vakariečių gyvenamą terpę visai nesiruošia prie jų taikytis ar, dieve gink, asimiliuotis?… Kad jie naudojasi ekonominėmis galimybėmis ir politinėmis teisėmis savo naudai – ir gana jiems niekada nebus – o tolerantiški civilizuoti vakariečiai, kuriems duodi į nosį, o jie tau sako „atsiprašau“ jiems yra apgailėtini tiek, kad jų net negaila?… Ir šitą situaciją galima labai logiškai paaiškinti: vakarietiškos kultūros ir civilizacijos (dar) nepagraužti žmonės gyvena iš instinktų, arti prie žemės, pasitiki savimi, nes jau vien tai, kad išgyveno vaikystę, užaugo, rodo, jog savimi jie gali pasikliauti, kad visada sugalvos kaip padėti sau – jaučiasi tvirti savyje, ir iš to tvirto centro taip užtikrintai ir reikalauja sau teisių, privilegijų ar to, ką civilizacija jiems kaip ir pažadėjo į savo glėbį viliodama. Ta pasitikėjimo savimi energija ir nulemia, jog jie gauna viską, ko reikalauja.

Civilizuotieji vakariečiai, priešingai, yra visiškai be pasitikėjimo savimi, nes už laimingą vaikystę turi būti dėkingi valstybei ir jos instancijoms, jie visiškai priklauso nuo išorės, nuo įstatymų, leidžiančių kažką ar kažką draudžiančių, pašalpų, įdiegtų tiesų, išauklėjimo. Kol jie iš išorės girdi, kad elgiasi teisingai, viskas gerai… O kai ateina kiti, iš kitur, ir ima visa jėga reikalauti sau vietos, jie traukiasi neprieštaraudami, užleidžia, atiduoda… Dar daugiau – mums įdiegta, jog baltuoju būti automatiškai jau yra kaltė, gėda, jog reikia visaip atgailauti – atsisakyti savo istorijos, tradicijų, protėvių heroizmo, pergalės, jėgos archetipų… Atsikabinti iš viso, nuo rasės egregoro. Pastebėkit, nei viena kita etninė grupė nuo savų šaknų atsikabinti nesistengia ir todėl visos jos stiprėja ir plečiasi. Tik baltieji išmiršta.

Dar apie pozityvumą norisi pasakyti. Nes ant visos civilizacijos nusilpnintų žmonių bejėgiškumo, nepasitikėjimo savimi – ir nebeturėjimo net progos savas jėgas išbandyti! – ant viso to vidinio sugriuvimo sakoma, jei užsidėsi kaukę su šypsena, jei tvirtinsi, jog tau viskas gerai, kad tu visus myli ir gero linki, tai viskas ir bus gerai, tiek tavo gyvenime, tiek tave supančiame pasaulyje. Nes dauguma tik išorę ir mato, tik pagal ją ir sprendžia, todėl tiki, jog išorės ir užtenka. Užtenka žodžio ar gesto, net jei ir jame neįdėta suvokta prasmė, reali intencija… Energija, galų gale. – Nes kaip gali pusiau pamirę dar į savo žodžius pakankamai energijos pridėti, kad jie tikrai reikštų, tikrai veiktų?

Jau nekalbant apie tai, jog tas, kas pilnaviduris, pasitiki savimi ir savimi vadovaujasi, gali į išorę pasireikšti tūkstančiais veidų – ir nebus veidmainiaujantis, išliks savimi… O tie, kurie yra tuščiaviduriai, tie, kad savęs galutinai nepamesti, laikosi vienos ir tos pačios kaukės, tos pačios nuomonės…Net, kai tai yra aiškiai destruktyvu.

Žemė ir jos energija yra statanti. Net, kai kažkas natūraliai sugriūna ar pasibaigia, iš to randasi naujas augimas – kad duotų kelią, duotų medžiagą, trąšą… Pozityvumas turi būti ir žmoguje, bet esminis: tai turi būti jo bazinė pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Tada jam sekasi, viskas gerai ir, kas benutiktų, savų ar svetimų padaryta, viskas jam į naudą. O civilizacijos nuauklėti žmonės – kritikuoti, taisyti, niekada nebuvę geri tokie, kokie yra – jie ir toliau žino tik kritinį požiūrį: jei tas gerai, tai kažkas kita vis tiek blogai; jei gerai, bet ne mano dėka, tai vis tiek blogai ir pan… Kad jie iš tikro kam gero palinkėtų, beveik neįmanoma… Galėtų tik geriems ir saviems, bet ir jie geri ir savi tik tol, kol pagal mano taisykles, matymą ir reikalavimus – kai tik nukrypsta, tai jau ir nebegeri, ir nebemylimi… Išeina, jog gyvename pasaulyje, kuris mieliau griauna, kritikuoja, naikina – priešus, kurių nemažėja, nes nebus ką naikinti…

Ką nors gero kitam palinkėti ar nuoširdžiai pasidžiaugti gali tik žmogus, kuris pats jaučiasi gerai ir su juo viskas tvarkoj… Tas, kuris instinktyviai vis tiek žino, kad tuščiaviduris, sugriuvęs, kompleksų nukamuotas, tas niekada nieko gero kitam nepalinkės: nes tada kitam gal bus geriau, negu tau… o tu koks buvai nukriošęs, toks ir liksi. Ne, tokie žmonės gali kitam palinkėti tiktai blogo. Todėl blogėjančiame pasaulyje ir gyvename.

Tokiame pasaulyje, kur, jei kažkas griūva, tai todėl, kad išnaudoti visi resursai, išgriaužta iš vidaus ir niekam nebereikalinga. Toks pasaulis tik baigiasi, mažėja ir neatsistato niekada. Bet tai – iliuzinis pasaulis. Nes realus yra , kaip minėjau, ne toks. Ir ačiū dievui. Bet, kas Griuvimo iliuzijoj gyvena, tai sugrius kartu su ja. Išgyvens tik pozityvistais esantys iš esmės.

Ar reikia gailėti, jog šitokie ir panašūs perlenkimai, dirbtiniai dariniai ir piktybiniai augliai baigs savo egzistavimą – mano nuomone, ne. – Kad baigiasi laikas ir įtaka tų, kurie, kuo silpnesni ir mažiau apsikuopę savo viduje patys, tuo labiau nori pagal save pakeisti pasaulį? – ne, manau pats laikas, kad pasaulis atsistotų nuo galvos ant kojų.

Visi išminčiai visais laikais tvirtino, jog mus supantis pasaulis yra žmogaus vidaus atspindys. Kovoti dėl klimato, gamtos, gyvūnų ar kažkieno teisių, tai darant išorėje, o patiems pūvant viduje yra beprasmiška.

Pirmiausia savo vidiniam pasauliui reikėjo neleisti sugriūti. Arba imti rūpintis jo atstatymu.

5 dalis

Nei viena situacija pasaulyje nėra tam, kad tu ją pakeistum. Kiekviena – kad pasikeistum pats.

Pasaulis negeras, vadinasi, nesi savimi. Nežinau, kodėl, kaip ir ką, bet ne savimi. Pasaulyje niekur nereikia eiti ir nieko daryti. Būk, kas esi. Viskas. Kita vyks sėkmingai savaime, būsi ramus, laimingas ir to užteks.

Dėl daugelio priežasčių tai yra ir labai sunki užduotis… Pasaulyje taip mums viskas iš anksto suskirstyta, kas gerai, kas blogai, gražu, progresyvu, madoj, ateičiai… Kad reikia labai daug pastangų, jog pamatytum save be savisaugos: reikia drąsos, kad save pamatytum tikrą, kad nebijotum to, ką pamatysi, neišsigąstum, nepasmerktum… Nepalūžtum, netgi. Todėl už savisaugos ir slepiamasi, įsivaizduojamo savęs paveikslėlį sau pačiam prieš akis laikant.

Visi nori būti teisingi, progresyvūs… Keistis, neatsiliekant nuo laikmečio, pakliūti į ateitį. Tik, kaip tu pasikeisi, jei nežinai koks esi dabar – kaip nukeliauti kitur, jei nežinai, kur esi dabar? – pilnai save pamatyti sunku, bet tada vystymasis toliau jau vyksta kaip ir savaime…

Kadangi vidinis pajautimas, jog visi esame susijungę tarpusavyje, kad esame sujungti su supančiu pasauliu daugybe gijų yra išnykęs – priešingai, jaučiamės vieni ir kaip stikline siena nuo visko atskirti – tai su pasauliu jungiamės išoriškai, dirbtinai, visokiais būdais, iš baimės nebūti atskirti, vieni arba, kad jaustumės socialiais – tai yra gerai, pažangu… Nes, jeigu žmogus jaučia save, yra savimi, susicentravęs aplink savą ašį, tai jis į kitų vidų nesikiša, jų gyvenimų netvarko ir nenurodinėja, kas ką turėtų ar neturėtų daryti ir kaip. Tada jungtis su pasauliu iš esmės kitokia: tu gyveni – pasaulis reaguoja.

Žmogus turi būti toks didelis, kad suvoktų savo gyvenimą kaip peržiūrimų nuotraukų seriją, kurias jis rodo sau pačiam. Ir tik reikia suprasti kodėl. Kodėl vieną, o ne kitą, tokią o ne kitokią…

Mes visi per gyvenimą pakylam bent keletą kartų labai aukštai – išgyvenam dvasios pakilimą, įkvėpimą, idėjos švystelėjimą ar praregėjimo momentą… Bet, kiekvienas turime savyje ir labai gilių, bjaurių duobių, kur šnypščia koks nors juodas pavydas, pvz. Normaliai kaip ir gyvename kažkur per vidurį tarp tų dvejų polių, bet, gyvenimo nesėkmes, įvairius pasigadinimus, sugriuvimus, nelaimes mums nulemia ir apsprendžia kaip tik tų giluminių duobių pobūdis, juodumas ir bjaurumas… Ir svarbiau, tikriausiai, ne aukštyn veržtis, bet pasirūpinti tomis duobėmis savyje – jas bent kažkiek išsėmus ar nukošus, gyvenimas gerėja negerinamas…

Savęs nenorėdami žinoti mes vis tiek savęs nekenčiam, bet tada kituose žmonėse…

Save manome esant dar nieko. Ne tobulą, aišku, bet dar nieko… Bet jau visi kiti aplinkui, tai jau mums rodosi tik menkesni, kvailesni, tinka tik gelbėjimui… Visas pasaulis rodosi tinkamas tik gelbėjimui, o pabandyk kitą žmogų pamatyti protingesniu, daugiau galinčiu – nueik pasimokyti, išreikšk pagarbą jam, paprašyk pagalbos – dauguma šitaip elgtis paprasčiausiai negali, nes tada pasijunta tokie menki, neverti ir netikę… tokie į dulkes sutrinti ar iš jų nepakilę, kad tai yra nepakeliama. – Matyti save koks esi, nepakeliama?… Tai daug ką paaiškina šiandienos pasaulyje: nes kaip lygus su lygiu, su kitu žmogumi bendrauti gali, pagalbos ar patarimo ramiai paprašyti gali tik save vertingu laikantis žmogus.

Beverčiu save laikantis – negali, nes tada gaunasi kaip ir sviestas sviestuotas, jo nevertingumo jausmas pasidvigubina ir tampa nepakeliamas…

Nesąmoningi savo atžvilgiu žmonės vampyrauja visi: energijos šaltinio savo viduje nejaučia, centro neturi, nėra aplink jį išstatyti, vadinasi, energiją reikia imti iš išorės, iš kitų… Žiūrėk, supykai netikėtai ant kažko, susinervinai, pasipiktinai – didelė tikimybė, kad čia tavo reakcija, kai tas žmogus tau iš savęs energijos pavampyrauti gatavos nedavė… Lygiai taip pat pyksta kiti, kai neduodi ir instinktyviai apsigini tu.

Kai Nyčė rašė apie apolonizmą ir dionizmą ir apie tai, kad Vakarų Europos kultūra iškėlė pirmąjį ir pamiršo antrąjį (krikščionybės kaltė?), ir dabar žmogus yra tik pusinis (semi?), ir nežino savęs: žmogus yra agresyvus, bet nuduoda esąs silpnas, egocentriškas, o geras tonas liepia apsimesti kukliu ir nesavanaudišku… Kerštingas ir negailestingas, o visuomenės spaudimą jausdamas, kaip ir atsuka kitą skruostą, per vieną gavęs. Tai buvo XIXa pabaiga – XXa pradžia, ir jau tada Nyčė teigė, jog toks pusiškumas trukdo sukurti didžius meno kūrinius ar šlovingą civilizaciją…

Praėjo šimtas metų, daug įvairių ideologinių bangų persirito per mūsų galvas ir, kokie rezultatai? – ogi didžioji dalis žmonių iš tikrųjų ir tapo silpnais, už save pastovėti nesugebančiais, savęs nevertinančiais, netgi jau net ne kukliais ir instinktyvias gynybines reakcijas tikrai praradusiais – atsukę visus skruostus, mušk kiek nori, tik palik paskui vėl ramybėj… Tik tokiu tapusio, savęs žmogus jau ir visai nenori nei pažinti, nei žinoti… nei tiki, kad jam dar bent vilties yra tapti ar būti kitokiu.

O, kai liberali ideologija zulina smegenis, kad dabar kaip tik gerai būti individualiu, kad reikia būti agresyviu tam, kas pažymėta kaip blogis, tai sugebama padaryti jau tik būriais, jau tik susimetus į grupes… Kurį nepaskaitai, Simone de Beauvoir, A.Camiu, Nyčę ar Hesę, visi vienu balsu tvirtina, kad viskas individualu, kad tik individas gali žinoti, kas jam gerai, turi prisitaikyti sau tai, kas jam tinka – o kiek mažai žmonių juos bent jau išgirdę… Dauguma tik ieško, už ką kovoti – greitai vieną vardą ar kitą, vieną idėją ar programinį šūkį griebia ir pirmyn: save tuo jau laiko išgelbėtais, ir karštligiškai dabar jau ir pasaulį teisingai pataisys.

„Galima eiti į pasaulį ir jį keisti. Bet, geriau rasti vieną žmogų ir mylėti jį visą gyvenimą.“ J.Brodskis

Pabaiga

Gaiva Paprastoji

Ankstesnės dalys:

Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (1-2-3 dalys)