infa

Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (1-2-3 dalys)

Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (1-2-3 dalys)

sausio 06
14:192017

1 dalis

Gaiva PaprastojiMums atrodo, jog būti savimi ir būti geru žmogumi yra vienas su kitu nesiderinantys dalykai. Nes, jei į vieną kažką reaguoji lyriškai, o į kažką kitą – piktai, tai jau žmogus esi kaip ir negeras… Kai niekas tikrai nebe žinome, kokie esame, netgi iš viso, nejaučiame tvirtai iš vidaus, kad esame, tada viska nulemia išorė. ir tai, kaip atrodo mūsų darbai. Vadinasi, reikia atsisakyti savęs ir būti visiems visada geram, nesvarbu, kokiu ir kam būti tau norėtųsi ar tavo instinktyvi reakcija yra… Taip ir prieita situacija, jog instinktas – tau padedantis išgyventi – jeigu ką, tai jau yra blogai, o bet kokio parazito tolerancija ant savo sprando – gerai.

Seniai išėjęs iš mados ir užmirštas yra gėris, kuris tuo pačiu metu yra griežtas ir reiklus, meilė, kuri gali save apginti, jei reiktų… Mums jau tvirtai įdiegta, jog gerumas verkia kartu su verkšlenančiais, kad meilė atsuka kitą skruostą, per vieną jau gavus. Ir teisinga yra pagalbos būdu išvaduoti kitą žmogų nuo būtinybės susiimti, atsistoti, nustoti skųstis ir padėti pačiam sau… Kai visi padėjėjai ir gailėtojai yra ne dėl varganos žmonijos dalios susigraudinę: jie pergyvena dėl savęs. Nes, įsivaizduok, man kas nors atsitiks, man pagalbos reikės, o nebus nei organizacijų, nei pašalpų, vargdienių teisių ar pirmenybių, tai ką aš tada darysiu?!

Socialinę valstybę stiprina žmonių nepasitikėjimas pačiais savimi. O nepasitikintys savimi žmonės stiprina socialinės valstybės institucijas, daugina instancijas, sukuria terpę veistis dar daugiau biurokratų Ir taip pakliūvam į uždarą ratą: kam savimi remtis, jei valstybė yra, kad mus išgelbėtų.

Tik, visos pagalbos organizacijos, kartą įsisteigę, visai nesuinteresuotos pabaigti skurdą, vargą ar prievartą, nes tada jų pačių irgi nebe reikės. Priešingai, jos suinteresuotos ieškoti ir rasti vis daugiau darbo sau – geriausia, tai kad visa žmonija pasijustų visais atžvilgiais dugne, visiškame ir iš kurio savarankiškai neišlipama. Taip, tiesą sakant, ir jaučiamės.

Arba į visišką karingą feminizmą išsivystęs judėjimas už moterų teises: moterys tiek netikros savimi, jog joms pastoviai reikia įrodyti savo vertę, lenktyniaujant su vyrais, rikiuojant, komanduojant, vadovaujant, geriausiai tai visam likusiam pasauliui, ir, kad jis net nedrįstų (nepolitkorektiškai) cyptelėti. .. Kaip taisyklė, tai- nemylinčios savęs, nevertinančios, ar, netgi neapkenčiančios buvimo moterimi, taikančios todėl užimti vyro vietą ir rolę visuomenėje. Būtent jos ir įsižeidžia, kai vyrai su jomis elgiasi kaip su moterimis, rodo joms dėmesį, kaip moterims, mato jose moterį – jos jaučia, jog tai jas pažemina atgal į buvimą moterimi. Moterimi būti pagal jas yra pažeminimas, todėl jos iš vyrų atėmė tiek daug teisių, pareigų, požymių, užsiėmimų  – kaip joms rodosi, privilegijų – kiek tiktai galėjo. Vyrams greitai teliks pasikeisti lytį, tai, tapę transgedenriais, jie vėl bus gerbiami ir iškovos sau vietą pirmose visuomenės eilėse – vėl gaus visokių teisių…

Kad viską nulemia tai, kiek jautiesi vertinga ir vertini save pati, parodo toks pavyzdys. Olandijoje neseniai išleista knyga apie buvusios karalienės motiną, savo laiku irgi karalienę, Julijaną ( dabartinio karaliaus močiutę). Jau ir jos mamai savo laiku buvo nepasisekę su jaunikiu, princu Henriku – XXa pradžioje vyrui būti antroje vietoje, tiktai karalienės vyru, o ne pačiam karaliumi buvo didelis psichologinis krūvis, kurio jis neišlaikė – medžiojo, gėrė, kvailiojo kiek jėgos leido, kol jaunas numirė. Našle likusi Wilhelmina suruošė jam baltas laidotuves – arba tiek ji atitrūkus nuo gyvenimo realybės buvo, arba, būnant karaliene, tiek jai menki rodėsi jo prasižengimai – nes, iš tikro, kai tu esi karalienė, kas tave gali įžeisti?!… Bet kuriuo atveju, vienintelę dukrą Julijaną ji išaugino viena, šioji buvo gabi, baigė universitetą Leidene. Kadangi Oranjes – olandų karališkoji šeima – yra protestantai, tai jiems nėra didelio pasirinkimo, ieškant gyvenimo partnerio… (Būsimasis) princas Bernardas, iš nubiednėjusios vokiečių kunigaikštystės, atvažiavo siūlytis pats, dviračiu, pro užpakalines rūmų duris.

Ko jis tik neišdarinėjo per savo ilgą gyvenimą, karalienės Julijanos vyru ir keturių princesių tėvus būdamas: apgavikas, mergišius, lėšų švaistytojas, kyšių ėmėjas – ne tik pats jokių ribų nepripažino, bet ir karalienę grasinosi į durnių namus uždaryti, kai jinai elgdavosi ne taip, kaip pagal jį karalienė turėtų elgtis. O jinai ką? – ogi nieko. Vietoj to, kad su tokiu niekšu skirtųsi, ji, priešingai, grasino vyriausybei, kad atsisakys karūnos, jei vyriausybė jos vyrą nubaus už jo (labai rimtus) prasikaltimus!… Knyga parašyta, remiantis išlikusia korespondencija tarp jų, ir princo Bernardo laiškai savo žmonai tikrai bjaurūs… Tiktai, matomai, uodas kalnui mažai ką gali padaryti. Princesės, jų dukros, irgi piktinasi tokia knyga, nes jos nieko tokio tarp jų tėvų augdamos nepastebėję… Būtent, karaliene gimus, karaliene ir jautiesi. O visokie pacukai nesugeba iš to taško pasaulio pamatyti, nes pacukais gimę.

O jeigu rimtai, tai žmonėmis visi esame gimę, o žmogus tai skamba išdidžiai!… Jeigu išoriniai faktoriai tavo vidinių žaizdų neantrina, tai jie tavęs ir nepaliečia. O jeigu antrina, tai gydyk jas. Nes draudimas, kad iš išorės kas netyčia jų kiekvieną kartą neaitrintų, netgi įstatymai, tai draudžiantys, tau jų neišgydys ir nepadės.

2 dalis

Atsimenat, kaip bijojom – ar bent jau buvom gąsdinami – kad 2012 matais pasaulis pasibaigs? – nepasibaigė… Dabar vėl panašiai apie šių metų pabaigą kalbėta, atseit, keturių metų paklaida dėl kažkokių kosminių priežasčių, pasislinkę ten kažkas… Pabaigos kaip nėr, taip nėr, bet pokyčiai jaučiami: kam atrodo kad į gerą, o kam atvirkščiai, tikrai ima rodytis, jog pasaulis griūva.

Panašu, jog pasaulio pabaiga gali pasirodyti besanti irgi labai asmeninis reikalas: vienas ją jaus ir pergyvens, o kitas, šalia esantis – ne. Kodėl? – O gi jau kokius dvidešimt metų visokiausi šaltiniai mums tvirtino, jog mums reikia keistis: dirbti su savimi, atsikratyti praeities balasto, išsigydyti dvasines žaizdas, išsivalyti šlakus… Kad žmogui reikia susivokti, kas jis toks, dėl ko gimęs ir gyvena… Ir, netgi, pamilti patį gyvenimą labiau, negu jo tikslą.

Ne visi, žinoma, suvokė jog šitai ne tik svarbu, bet ir neatidėliotina. Dar mažiau kas bandė daryti, kaip lieptas… O kam iš jų dar pavyko ir kiek? – Sunku objektyviai pasakyti, ar padaugėjo per tuos dešimtmečius žmonių, sustiprėjusių, susiorientavusių, ar, kaip tik verkšlenančių, pasaulį aplink peikiančių, nes lauktų malonių iš jo bis dar nesulaukta. Tai čia dar tik apie sąmoningą lygmenį kalbant.

O nesąmoningai tai bėga visi kasdien vis greičiau per gyvenimą, su greitėjančiu laiko virsmu suspėti stengdamiesi. ramiai pasėdėti daug kas iš viso nebe gali – per baisu. Rodosi, kad nepaaiškinama grėsmė artinasi, ir, jei sustosi, tave pavys ir užlies, kaip cunamio banga… Atrodo, jei bent momentui atsijungti nuo socialinių tinklų, tai pasaulio traukinys važiuos ir nuvažiuos, tave palikęs. Ir būtent taip ir pasireiškia tai, jog darbui su savimi ( ir su savo baimėm) laikas buvo, o dabar jau ateina laikas naudotis to darbo rezultatais – jaustis naujai gimusiu, stipriu, ir eiti gyventi, daryti, ko visada norėjai ar kas rodosi reikalinga… Iš čia likusios daugumos jausmas, kad traukinys nuvažiuoja be jų…

V.N.Kovaliovas, šnekėdamas apie tuos, kuriems pasaulis – ne sėkmei ar laimei skirta vieta, kuriems viską skauda, kupini kompleksų ir reikalaujantys kompensacijų -žodžiu, kurie nesijaučia nei gyvi, nei gyvenantys – sakė, jog dirbti su savimi jiems tektų ilgai ir kantriai, atkakliai ir sunkiai.  Kita alternatyva jiems dar visada  yra prisijungti prie kažkokio didesnio darinio – partijos, judėjimo, aktyvizmo, kovojimo – ir taip vis tik jaustis naudingu, ir, bent jau, pasaulį gelbstinčiu, jei jau pats žinai esąs prapuolęs. Tokių judėjimų pasauliniu mastu ypač pristeigta 6 -7 pereito amžiaus dešimtmečiuose: už ekologiją, už taiką, už teises negrų, moterų, vaikų, gyvūnų, klimato, lyties pasikeitimo, numirti kada tik nori ir pan.

Ir tada nieko nereikia daryti pačiam, stengtis sužinoti ar susivokti. Tik prisijungei ir visas dvasinis darbas už tave padarytas, viskas sugalvota, suplanuota, įvardintas blogis ir gėris – imk gatavą produktą, ir duok mainais savą gyvybinę energiją, kiek tokios dar turi. Tos žmonių masės jokio darbo su savimi neatliko, o kaip tik jiems buvo garantuota ir taip, kad tai jie – tai naujieji žmonės ( perspektyvoje – transžmonės), kad ateitis priklauso jiems ir jie visi kartu į ją žygiuoja teisinga kryptimi. .. O visas senimas su iš mados išėjusiomis pažiūromis ir niekam nereikalinga gyvenimo patirtimi dagyvens savo dienas kažkur pasaulinio vyksmo periferijoje, ir į jį nereikia kreipti dėmesio. Nebent norisi pasityčioti ir ant greito nerandi iš ko.

Tik dabar – ir jiems patiems netikėtai – viskas pasirodė nesą taip paprasta… Dar daugiau: labai gali būti, kad šitaip vaizduota šviesi transžmoginė ateitis yra akligatvis. Ir kad žmonija juo neis. Ir tenka patiems pasijusti nurašytais… – Žemėje visada laimės tie, kurie turi šaknis, sveiką nuovoką, kurių instinktai veikia… Gerieji tai būna, ar blogieji – Žemei nesvarbu, kaip kada pasitaiko – kurių toje laimėjimo pusėj tuo metu būna daugiau… Bet, niekas netrukdo, mums visiems ir kiekvienam toje pusėje būti, ar, į ją laiku persiorientuoti.

Nes, visus kitus, net ir geriausių norų kupinus, permainų vėjai nupučia visada.

Jeigu seniau žmogui jo vidinės šerdies trūkumą ar vidinio kompaso nejautimą atstodavo religija, ir, moralę padėjo išlaikyti dievo įsakymai, tai religiją išgriovus, išjuokus ir panaikinus, žmogus bestuburis ir liko… Jis, jei su savimi nedirbęs, kad tą vidinę šerdį savyje susikurti ir sustiprinti, tai taip jis dabar ir neatskiria gero nuo blogio, tiesos nuo melo, tikro nuo to, kas netikra. O, kadangi, pagal piktą užmanymą, taip turėjo ir likti, tai mums dabar ir  sakoma, jog  nei tiesa, nei tikrovė, nei gėris objektyviai neegzistuoja, o yra tik nuomonės reikalas… Ir nereikia mums iš viso į šituos klausimus gilintis, neproduktyvu… Ir nesigilina dauguma.

Iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo teisinga, kad politikams reikia būti lankstiems, žmonėms yra gerai pagal paskutinius madų kryptis keistis, inžinieriams išradinėti ką tiktai įmanoma, nežiūrint į pasekmes, o inteligentams iš viso, niekuo nesaistoma vidinė laisvė yra būtina, taip dar akademikas Lichačiovas savo laiku sakė. Bet nereikia maišyti stuburo suteikiamos lankstumo laisvės iš vertikalios pozicijos su išsiliejimu į vienokios ar kitokios formos  balą – kiekvieną kartą pagal reikalą – horizontalėje

3 dalis

Jau N.Gumiliovas sakė, „manęs inteligentu nevadinkit! Aš turiu profesiją ir myliu savo Tėvynę“…

Būtent taip negražiai inteligentija (apie kokius ten politikus net nešneku) jau tada ir atrodė, nes į ją žiūrėjo akys žmonių, moralumą savyje beprarandančių, savasties, šerdies suteikiamo vidinio kompaso nebe jaučiančių… O toliau ir visai, nebeliko Antigonių, kapitonų Corelli – tų, kuriems nesvarbu, savas ar svetimas, bet tiesa brangesnė… Atvirai juokiamasi, kai drįstama tvirtinti, jog geriau negyventi, negu prarasti moralumą – klūpant gyvenama normaliai ir jaučiamasi puikiai.

Ir tada M.Mamardašvilis atrodo netgi žiaurus, sakydamas, jog moralus žmogus yra tik tas, kuris negali parašyti įskundimo. Negali ir taškas… O ne tas, kuris įskundimo nerašo todėl, kad taip negražu, nesielgiama, nedorovinga. Gėda… Nes, gal šiandien jam gėda, o rytoj ko nors labai užsireiks mainais ir gėda neatrodys. Ir tada parašys… Žodžiu, savęs policionavimas nesiskaito. Skaitosi tik kai esi toks, koks esi, nes tokiu esi. – Kiek dar yra tokių tarpe mūsų, kuriems nereikia savęs versti išlikti tam tikruose rėmuose? Šiais laikais, kai propaguojama, jog savęs iš viso versti nereikia ir leisti skleistis visu bjaurumu?…

Būtent, esi moralus, kai turi stuburą -esi save pastatęs ( atstatęs iš vidaus), susitvarkęs, išsirūšiavęs… Kaip tik tuo, po dvejų baisių karų XX amžiuje 6 -7 dešimtmečiuose jaunimas, išėjęs iš socialinės visuomenės kontrolės zonos ir buvo užsiėmęs. Ar, bent jau buvo tokia intencija. Nes labai greitai visokie Rokfelerių ir panašūs fondai jiems pasiūlė lengvesnį kelią – pastūmė mases į „progresyvių judėjimų“ glėbį ir jų energiją sėkmingai kanalizavo savo naudai.

Jei kas rimčiau gaudotės astrologijoje – kuri yra labai naudinga, logiška sena sistema, leidžianti aprašyti pasaulį, ir, simbolių kalba, padedanti jame susikalbėti, -tai suprasit, o kitiems teks patikėti (arba ne) mano žodžiu: tuo metu (XXa. 6-7 deš.) susidarę planetinės formacijos, ypač lėtai judančių planetų, jau kuris laikas vėl išsivaikšto arba bent jau  keičia Zodiako ženklą… Ir, kartu, griūva tuo laiku suformuoti visuomeniniai dariniai ar jais užduotos egzistavimo formos… Tada, pvz, įgavo pagreitį visos Žemės turtų ir galios koncentracija vieno procento jo gyventojų rankose, išsibujojus į korporacijų ir bankinio kapitalo galią, nuo gamybos ekonomikos buvo pereita į spekuliavimo pinigais ekonomiką, išplito globalizmas, pasaulis buvo planingai stumiamas į susinaikinimą… Tačiau, šių konfigūracijų laikas baigėsi, tiek žvaigždėtam danguj, tiek mūsų Žemėj -jų sukurtų darinių, judėjimų, jų remiamos filosofijos ir pasaulėžiūros laikas baigėsi irgi… Ir tų, kurie tą pasaulėžiūrą savyje nešiojo.

Rimti žmonės, jau keli metai sako, kad šitai ateina, kad šitaip bus – panašu, kad ir  mes visi likę  tai imame jausti praktikoje… Bet šokas visa tai yra ypač tiems, kurie tikėjo šviesią ateitį žmonijai nešantys ( o ne, tai planavo ją jėga į tą ateitį įvarysiantys, nes žmonija durna ir nieko nesupranta), o dabar šviesi ateitis ateina be jų pagalbos, visai iš kitos – durnos žmonijos – pusės, ir atrodys visai kitaip, nei jie tikėjo ir nei jiems ji buvo visą laiką vaizduojama. Ir kad valstybės, tautos, tradicijos, kultūriniai identitetai neišnyks – nenori išnykti. ..Pasirodo, kad žmonės susitvarkys patys. Prafinansuoti kovotojai ir demonstrantai protestuotojai nebus reikalingi.

Ir todėl vieniems dabar atrodo, kad gyvenimas, pasaulis, visuomenė vienareikšmiškai gerėja, o kitų pasaulis griūva, viltys žlunga, prasmė dingsta, ateities viziją reikia peržiūrėti, nes kitaip ateities – pagal juos- nelieka iš viso. Reikia veikiančio moralinio kompaso viduje, kad sugebėti pripažinti ir džiaugtis tiesa, net jei ji, pasirodo, ne tavo pusėj. Bet, tokį moralinį kompasą turintys į šitokią situaciją nepaklius, jie yra susiorientavę ir tiesos pusėje jau nuo pat pradžių. O kitiems teks arba remontuotis procese, stengiantis išsilaikyti prieš pasaulio griuvimą, arba, kartu su jo griuvėsiais, sugriuvus ir pačiam, sugriuvusiu likti.

Imperijos išnyksta kartu su moralės praradimu, taip rašė I.Jefremovas  1969 metais. Ir turėjo omenyje jis ne tik praeitį, jis pranašavo ir ateitį.

Moralės praradimą jis nurodė visų katastrofų ir istorinių kataklizmų priežastimi, nes, išnykus moralei, lieka tik savigriova. Kaip tik tada įsigali egoizmas, amoralumas ir prabanga – įsigali iš vidaus – taip ir prasideda pabaiga, net ir stipriausiųjų ir galingiausiųjų. Pagal I.Jefremovą, tai prasideda nuo „tingumo, išdykavimo ir nekompetentingumo berniukų ir mergaičių, kurie vis labiau perima reikalų vadybą į savo rankas. Toks įsivyraujantis amoralumas yra baisiau už atominį karą. Jau priėjome etapą, kai mažiausiai kompetentingi priima vis daugiau (pasirodančių klaidingais) sprendimų ir to net nesugeba suvokti, nes yra per mažai protingi, nepatyrę arba nesavanaudiški.“ Kai įsivyrauja wishfull thinking – patikima savo pačių varoma propaganda kaip teisybe ir faktu..

Dvasia visada laimi prieš technologiją. Bet, ar tai mus išgelbės, kai rimtai ir sąžiningai dirbančių Žemėje neliks?

Moralumas įskaito savyje ir sąmoningumą, užkertantį kelią aklam sekimui, vykdymui nemastant, nestebėjimui, kas aplink vyksta… Nesąžiningi ir aplaidūs juk yra netinkami niekam, kai liks tiktai tokie, tai kas rengs, maitins, vežios, gydys ar mokys žmoniją? – Klesti tos tautos, kurios gamina. Tautos, kurios spekuliuoja iš kainų skirtumo, klesti tik tol, kol yra ką pardavinėti.

1971 metais I.Jefremovas, tikrai, kaip ateitį matydamas, rašė, jog per sekančius 20 metų paskutiniai sąžiningi žmonės Žemėje išnyks, ir įvyks didžiausia katastrofa istorijoje, pasireikšianti visuotinės technologinės monokultūros išplitimu.. Bet katastrofos mastus ir gylį sugebančių suvokti bus tik keletas, nes žmonių, atitinkančių klasikinę šios sąvokos reikšmę – moralių žmonių – jau nebe bus.

Tikėkimės, kad stovime kitame šios katastrofos gale ir tokio pasaulio pabaigos mums ne gaila

Gaiva Paprastoji

Tęsinys žemiau:

Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (4-5 dalis)


Žymos

Atsiliepimų 2

  1. Algirdas Minkauskas  ip: 89.126.32.59 -  2017-01-06, 18:42

    +1

  2. kaimietė  ip: 84.15.191.141 -  2017-01-06, 19:25

    Didžiulė Pagarba Autorei.

Rašyti Atsiliepimą

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo FeedBurner

  Ką daryti, kad Lietuvoje gyventų 4 milijonai

Ką daryti, kad Lietuvoje gyventų 4 milijonai

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  „Tiesa yra viena“, tad Lietuvoje, tikėtina, bus įsteigta Tiesos Ministerija, kuri baus už melo sklaidą

„Tiesa yra viena“, tad Lietuvoje, tikėtina, bus įsteigta Tiesos Ministerija, kuri baus už melo sklaidą

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  R.Karbauskis: su LRT laidų vedėju E.Jakilaičiu siejamos įmonės 2016 m. gavo 2,5 mln pajamų ir sumokėjo tik 0,3 % mokesčių

R.Karbauskis: su LRT laidų vedėju E.Jakilaičiu siejamos įmonės 2016 m. gavo 2,5 mln pajamų ir sumokėjo tik 0,3 % mokesčių

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Seimo narys Remigijus Žemaitaitis: „Kodėl lytiniai nusikaltėliai ginami prisidengiant lygiateisiškumo pagrindu?“

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis: „Kodėl lytiniai nusikaltėliai ginami prisidengiant lygiateisiškumo pagrindu?“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Kantrybės! Po 2025-ųjų bus geriau

Rolandas Paksas: Kantrybės! Po 2025-ųjų bus geriau

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Mindaugas Jonušas: Kampanija „Padėti ne gėda”

Mindaugas Jonušas: Kampanija „Padėti ne gėda”

atsiliepimų 5Skaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (4-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (4-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (5-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (5-a dalis)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

L.Petkevičiūtė: „Mylimam TĖČIUI – rašytojui Vytautui Petkevičiui atminti. Su didžia pagarba visiems jį geruoju minintiems“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (3-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (3-a dalis)

1 atsiliepimasSkaityti visą įrašą
  Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju

Vladimiras Žirinovskis: Lietuva bus sunaikinta karo Europoje atveju

atsiliepimų 4Skaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

Rolandas Paksas: Tauta „pasodinta“ ant antstolių adatos

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lidžita Kolosauskaitė: Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

Lidžita Kolosauskaitė: Kas pavojingiau šiandienos Lietuvai – Vanagaitės tauškalai ar… cenzūra?

atsiliepimų 8Skaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (2-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kuo esame (2-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esame (1-a dalis)

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Rolandas Paksas: „Aš nebijau kalbėtis su Kremliumi“

Rolandas Paksas: „Aš nebijau kalbėtis su Kremliumi“

0 atsiliepimųSkaityti visą įrašą
  Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto reikalavimas dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje.

Lietuvos Visuomenės Tarybos Organizacinio komiteto reikalavimas dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje.

atsiliepimų 3Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

Ponia Laima bene Andrikienė?...

Vėl susikurs įsivaizduojamas pareigybes ir važiuos į seimą? :D...

Tiesiog sukrečiantis savo įžvalga ir aiškiaregis dokumentas......

Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo...

kada ratifikavimas Ceta Aferos ?...

Visiškai pritariu Omen. Nuo kada tam, kad padėtume žmogui, reikia skelbti socialines kampanijas šimtmečio proga?...

Niekas negimsta ir nieko ir be kieno tai valios. Kriminalistas užduotu klausimą qui bono...

Laimai - net juokinga, jei tik pasitaiko konservatorius kritikuojantis komentaras - tai kiekvienas komentatorius yra...

Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save...

Ponia Laima bene Andrikienė?...

Vėl susikurs įsivaizduojamas pareigybes ir važiuos į seimą? :D...

Tiesiog sukrečiantis savo įžvalga ir aiškiaregis dokumentas......

Kalbėjau tik apie vanagaitę, o informacinio karo agentę teko prigesint ir labai gerai. Nuomonė šiuo...

kada ratifikavimas Ceta Aferos ?...

Visiškai pritariu Omen. Nuo kada tam, kad padėtume žmogui, reikia skelbti socialines kampanijas šimtmečio proga?...

Niekas negimsta ir nieko ir be kieno tai valios. Kriminalistas užduotu klausimą qui bono...

Laimai - net juokinga, jei tik pasitaiko konservatorius kritikuojantis komentaras - tai kiekvienas komentatorius yra...

Ar Bernardas Šo nerašė, kad jūs gal būt priklausote tai visuomenės daliai, kuri laiko save...

Pasidalinkite tuo su savo draugais

Sveiki, tikiuosi, jog patiks: *Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (1-2-3 dalys)* - nuoroda: http://infa.lt/11523/i-aktualijas-reaguoji-taip-koks-esi-pats-1-2-3-dalys/