infa.lt

2006 metais buvęs Irako prezidentas Saddamas Huseinas buvo pripažintas kaltu nusikaltimais prieš žmoniškumą ir pakartas likus dienai iki Naujųjų metų. | REUTERS nuotrauka

Kada 2003 metų gruodį amerikiečių kareiviai surado nuverstąjį ir besislapstantį Saddamą Huseiną, CŽV prireikė specialisto, kuris galėtų patvirtinti buvusio Irako prezidento asmenybę ir jį apklausti. Šiam vaidmeniui buvo pasirinktas Džonas Niksonas (John Nixon), rašo Adam Eley ir Katie Alston BBC portale.

Džonas Niksonas papasakojo BBC, jog jis stebėjo-tyrė Saddamo Huseino asmenybę nuo 1998 metų, nuo to momento, kai atėjo dirbti į CŽV.

Šioje organizacijoje jis apskritai užsiėmė įvairių šalių lyderių asmenybių studijavimu.

„Kai ištinka krizė, žmonės, apsprendžiantys politikos kryptis, ateina pas mus ir klausia: kas tai, ko jis nori, kodėl jis veikia taip, o ne kitaip“, – paaiškino Niksonas, atsistatydinęs iš CŽV 2011 metais.

Džonas Niksonas buvo Irake, kai amerikiečių kareiviai surado Huseiną mažame požeminiame rūsyje, netoliese jo gimtojo miesto Tikrito.

Pirmiausia buvo būtina patvirtinti nuverstojo prezidento asmenybę – ir šis uždavinys buvo patikėtas Niksonui.

Tuo metu sklandė nemaža gandų apie tai, jog Saddamas Huseinas turėjo daug antrininkų. „Bet, kai tik aš jį pamačiau, visos mano abejonės dėl jo asmenybės iškart dingo“, – prisiminė CŽV analitikas.

„Kai aš ėmiau su juo kalbėtis, jis pažiūrėjo į mane tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo žiūrėjo nuo viršelio knygos, gulėjusios ant mano stalo daugybę metų. Tai buvo net ne siurrealistinis pojūtis, tai kažkas kito“, – tęsė pasakojimą Džonas Niksonas.

Jis tardė Saddamą Huseiną keletą dienų, ir tokiu būdu tapo pirmuoju žmogumi , kuris taip išsamiai – ir tokiomis sąlygomis – bendravo su nuverstuoju Irako lyderiu. Vėliau Huseino apklausomis užsiėmė visa specialistų komanda iš FTB ir CŽV.

„Aš tiesiog žnaibiau save: nejaugi tai tiesa, nejaugi aš tardau patį įžymiausią bėglį pasaulyje“, – prisipažino Niksonas. Tardymų metu kambaryje buvo tik jis su Huseinu, vertėjas ir melo detektoriaus operatorius.

Pasak CŽV eksperto, Saddamas Huseinas buvo „prieštaravimų kamuolys“. Iš viens pusės, jis pamatė jame tai, apie ką nerašė amerikiečių spauda – „jo žmogiškąją pusę“.

„Jis buvo vienu iš pačių charizmatiškiausių žmonių, su kuriais man kada buvo tekę susitikti. Kai norėjo, jis galėjo būti mielas, žavus ir linksmas“, – prisimena Niksonas.

Tačiau, kai Huseinas nenorėjo ar negalėjo būti mielu, jis tapdavo, pasak Niksono, grubiu, įžūliu, atstumiančiu, gąsdinančiai pagiežingu. „Porą-trejetą kartų mano klausimai buvo iššaukę tokią jo būseną“, – papasakojo CŽV ekspertas.

Pirmosios apklausos pabaigoje, kurios eigoje Niksonas, tikėdamasis Huseino bendradarbiavimo, pasistengė nustatyti su juo psichologinį kontaktą, nuverstasis Irako prezidentas pasakė, jog jam buvo malonu pabendrauti.

„Jis gi slapstėsi daugybę mėnesių, galimybių pabendrauti jis turėjo ne ypač daug“, – pasakė Niksonas.

Atrodė, jog buvo padėta nebloga pradžia, tačiau jau sekančioje apklausoje Huseino elgesyje buvo labiau juntama įtampa ir įtarumas.

Džonas Niksonas pripažįsta, jog jis, kaip CŽV atstovas, turėjo mažai būdų prakalbinti Huseiną.

„Teko kreiptis į jo istorinės misijos jausmą, įtikinėti, jog jo žodžius įraše išgirs šio pasaulio galingieji“, – prisiminimais dalijosi ekspertas.

CŽV iškėlė Niksonui užduotį gauti iš Huseino atsakymus pagal konkrečiai parinktas temas, bet kokiu būtent būdu tuos atsakymus gauti, turėjo nuspręsti pats Niksonas.

„Mūsų žinyboje mokoma, kaip kalbėtis su žmonėmis ir versti juos naudingos informacijos šaltiniais. Bet tą daryti reikia atsargiai, todėl, kad galima prie temos prieiti ne iš tos pusės ir to pasekoje negauti informacijos maksimumo“, – sako Niksonas.

Huseino atveju pačia svarbiausia tema buvo masinio naikinimo ginklas (MNG). Kaltinimai tuo, jog Irake yra masinio naikinimo ginklas, tapo JAV ir Britanijos pagrindiniu pretekstu, kad būtų pateisintas įsiveržimas į Iraką.

Tačiau Niksonas remdamasis Huseino, jo patarėjų ir sekusio tyrimo rezultatais priėjo išvados, jog buvęs Irako diktatorius branduolinę programą uždarė dar keletą metų iki įsiveržimo ir nesiruošė jos reanimuoti.

Dėl to aukštuose kabinetuose Niksonas ir jo kolegos buvo įrašyti į „nevykėlių“ sąrašus. Ataskaitai pas prezidentą Džordžą Bušą jis nebuvo kviečiamas ištisus penkerius metus, kol 2008 metais prie tokių pat išvadų priėjo ir FTB.

Apie Bušą-jaunesnįjį Niksonas atsiliepia su neslepiama panieka. Niksonas – vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kurie spaudė ranką ir Bušui, ir Saddamui Huseinui, tai štai, pasak Niksono, jeigu jam būtų pasiūlyta rinktis, jis pasirinktų pastarojo (Huseino) kompaniją.

Prezidentas Bušas, pasak jo, buvo „atitrūkęs nuo realybės“ ir apsuptas jam pritariančių pakalikų.

„Aš įpratau, kad mūsų nuomonė turi svorį, kad prezidentas įsiklauso į CŽV nuomonę, bet čia, ką mes besakytume, poitika ėmė viršų prieš žvalgybą”, – pasakė CŽV analitikas, pridėjęs, jog jam gėda dėl to, kas vyko Irake nuvertus Saddamą Huseiną.

Džono Niksono vertinimu, Bušo administracija tiesiog nepagalvojo apie tai, kas bus Irake „po Saddamo“.

Buvęs CŽV darbuotojas mano, jog, turint omenyje tokių jėgų kaip „Islamo valstybė“ atsiradimą, dabar jam atrodo, kad regione būtų ramiau, jei Huseinas būtų išlikęs savo vietoje.

Politikai, organizavę intervenciją į Iraką ir Saddamo Huseino nuvertimą – konkrečiai, tuometinis Britanijos premjeras Tonis Bleiras – su Niksonu žinoma nesutinka.

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu