infa

Idealus vartotojas arba vartotojų civilizacija

Idealus vartotojas arba vartotojų civilizacija

sausio 07
01:01 2017

Tendencijos

Tatjana Voevodina

<…> Maždaug apie 60-70-us metus išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse atsitiko tai, ko ji – žmonija, nežinojo nuo išvijimo iš rojaus momento. Tai, jog apie tai niekas nekalba ir nepastebi iki šiol, eilinį kartą patvirtina nenuginčijamą faktą: ir savo mažyčiame, ir bendrame žmonijos gyvenime žmonės mato smulkmenas, o didelių ir tikrai svarbių dalykų net nepastebi. Tai kas gi iš tiesų nutiko?

Atsitiko kažkas baisaus

Baziniai didžiosios daugumos buitiniai poreikiai iš svajonės virto realybe, tai yra – jie buvo bent jau iš dalies patenkinti.

Ką reiškia baziniai poreikia? Tai reiškia natūralūs ir proto ribose. Poreikiai valgyti pakankamai ir sveiką maistą, rengtis normaliais ir netgi pakankamai estetiškais drabužiais pagal sezoną, turėti pakankamai erdvų ir higienišką būstą. Šeimose atsirado automobiliai, buitinė technika.

Dar 50-aisiais ir 60-aisiais metais tai buvo amerikietiška svajonė – svajonė prieinama toli gražu ne visiems 50-ųjų Anglijoje atsirado netgi toks žodis „subtopia“, „suklijuotas“ iš dviejų žodžių – „suburb“(priemiestis) ir „utopija“: svajonė apie nuosavą namuką priemiestyje, įrengtą su visais šiuolaikiniais patogumais.

Prieš porą metų „blogeris“ Divov patalpino savo žurnale įdomią medžiagą šia tema. Tai prisiminimų fragmento vertimas apie 50-60-ųjų metų Anglijos provincijos šachtininkų miestelį. Tame miestelyje visiems buvo tik viena vonia (!!!), visų gyventojų „patogumai“ buvo lauke, naktinių puodų turinys iki ryto pasidengdavo ledu, mama skalbdavo geldoje, vaisiai buvo perkami tik tada, jei kažkas susirgdavo, o gėlės, kai kažkas mirdavo.

Tai štai – pakankamas gyvenimiškas komfortas ir aprūpinimas tapo prieinami dviems trečdaliams gyventojų 60-ųjų pabaigoje, 70-ųjų pradžioje. Su įtampa, pritempiant, bet prieinami. Kalba suprantama eina apie „auksinį milijardą“.

Anksčiau viso šito nebuvo niekada istorijoje ir niekur pasaulyje! Iki tol paprastų žmonių gyvenimo norma buvo skurdas. Ir kasdienė įtempta kova už duonos kąsnį. Tai buvo visose – pabrėžiu: visose! – pasaulio šalyse. Perskaitykite šio matymo kampu realistišką literatūrą, pradedant Hiugo ir Dikensu iki Remarko ir Dreizerio, paskaitykite italų rašytojo Alberto Moravia 50-ųjų „Romos pasakojimus“ – ir jums viskas taps aišku.

Ir štai viskas stebuklingai pasikeitė. Normalus, vidutinis dirbantis gyventojas gavo pakenčiamą būstą, įrengtą su šiuolaikiškais patogumais ir buitine technika, jis ėmė padoriai maitintis, pradėjo pirkti naujus drabužius.

Teko bendrauti su pagyvenusiais europiečiais, kurie pamena šį tektoninį poslinkį, šitą epochos perėjimą, šį… net sunku apibūdinti, kaip tai, kas įvyko galima būtų įvardinti. Vienas italas pasakojo, kaip po karo turėjo svajonę: suvalgyti didelę lėkštę makaronų gausiai apipiltų lydytu sviestu. O 60-ųjų pabaigoje jis staiga pastebėjo, kad „non mi manca niente“ – išvertus: „man nieko netrūksta“ O tai siaubinga! Kas gi gaunasi? Žmogus atstumia lėkštę ir sako: „Ačiū, aš sotus“. Kas gi toliau?

Kitaip tariant, vystymosi modelis, grindžiamas normalių poreikių tenkinimu už žmonių uždirbtus pinigus – save išsėmė. Žmonės neturėjo ir net ateityje jiems nenusimatė, nei grynųjų pinigų, nei poreikių augimo. Verslas galėjo plėstis tik augant gyventojų skaičiui, kuris išsivysčiusiose šalyse lyg tyčia nustojo augti.

Dostojevskis „Paauglyje“ pranašavo – prisivalgys žmogus ir paklaus: ir kas gi toliau? Duok jam gyvenimo prasmę. Arba kokius kitus tikslus. Sotus pradeda mąstyti.

Bet tikrovėje paklausė ne žmogus. Jį aplenkė. Aplenkė globalus verslas. Jis pirmas paklausė „kas toliau?“ ir pirmasis rado atsakymą.

Kapitalizmas negali egzistuoti be ekspansijos. Globaliam kapitalui reikalingos vis naujos ir naujos realizavimo rinkos. Ir šios rinkos buvo rastos. Jos buvo surastos ne už jūrų marių (ten tuo metu jau nebuvo ko gaudyti), O ŽMONIŲ SIELOSE.

Kapitalizmas pradėjo nebe tenkinti, o pats kurti vis naujus ir naujus poreikius. Ir triumfuodamas juos tenkinti. Taip mobilaus ryšio operatorių pastangomis buvo sukurtas poreikis be pertraukos plepėti telefonu, farmacijos kompanijų – poreikis pastoviai ryti piliules, drabužių fabrikantų – keisti juos vos ne kasdien ir tikrai bent jau – kiekvieną sezoną.

Taip pat galima sukurti naujus pavojus, naujas grėsmes – ir ginti nuo jų atitinkamų prekių pagalba. Ginama nuo visko: nuo pleiskanų, nuo mikrobų klozete, nuo mobilaus telefono spinduliuotės. Kaip marketingo atstovas galiu pasakyti, kad rusiškoje rinkoje sėkmingiausiai vykdomas modelis yra „bėgimas nuo pavojaus“.

Pirmame plane marketingas. Kas yra marketingas? Iš esmės tai mokymas apie tai, kaip įsūdyti žmogui kažką visiškai nereikalingo. Tai yra, kaip padaryti taip, kad tas nereikalingas pasirodytų reikalingu ir būtų nupirktas. Kodėl marketingo nebuvo anksčiau, sakykime XIX amžiuje? Todėl, kad nebuvo jam poreikio. Tada buvo gaminamos reikalingos prekės ir teikiamos reikalingos paslaugos bei tenkinami realūs poreikiai. O kada tapo reikalinga sugalvoti melagingus poreikius – štai tada tapo reikalingas ir marketingas. Toks pat ir totalios reklamos vaidmuo.

Marketologai jaučia profesionalų išdidumą: mes esą netenkiname poreikių – mes juos kuriame. Tai iš tiesų yra tiesa.

Tam, kad žmonės pirktų tai kas papuola, protingi argumentai buvo atmesti. Kadangi kalba eina apie primestus ar melagingus poreikius – racionaliai juos aptarti yra pavojinga. Labai lengvai gali pasirodyti, kad jie melagingi, o tai, apie ką kalbama – neegzistuoja gamtoje ir apskritai negali egzistuoti nes prieštarauja gamtos dėsniams.

Poreikių primetimas vyksta griežtai emociniame lygmenyje. Reklama apeliuoja į emocijas – tai žemesnis psichikos lygmuo nei protas. Žemiau už emocijas – tik instinktai. Šiandien reklama vis dažniau apeliuoja tiesiogiai į juos.

Tam, kad procesas vyktų gyviau, būtina pašalinti tokias kliūtis, kaip racionalų sąmoningumą, kritinio mąstymo ir mokslo žinių suformuotus įpročius paplitusius masėse. Labai gerai, kad šie įpročiai ir žinios buvo pradėti išjudinti dar pereitame etape. Visa tai trukdo globaliai kapitalizmo ekspansijai. Tai trukdo parduoti kalnus nereikalingų ir betikslių prekių.

Apskritai, įjungti kritinį ir racionalų mąstymą šiandien nereikalaujama. Tai nemadinga, nešiuolaikiška ir ne „trendy“. S.G. Kara-Murza ištisai kalba apie manipuliaciją sąmone (knyga šiuo pavadinimu ir atnešė jam pripažinimą). Tai ne visiškai taip. Globalus kapitalizmas užsimojo į labiau ambicingą uždavinį nei manipuliacija sąmone. Manipuliacija sąmone – tai taškinis sukčiavimas, vienkartinis šuleriavimas dalijant kortas.

O dabar kalba eina apie idealų vartotoją, neturintį absoliučiai jokio racionalaus supratimo ir mokslinių žinių apie pasaulį. Filosofas Aleksandras Zinovjevas yra pasakęs, kad idealus vartotojas – tai kažkas tokio, kas panašu į vamzdį, į kurį iš vieno galo sukišamos prekės, o iš kito jos su švilpimu išlekia į sąvartyną.

Koks yra idealus vartotojas?

Tai absoliutus nemokša, gyvenimu besidžiaugiantis kvailys, gyvenantis elementariomis emocijomis ir naujovių troškimu. Galima pasakyti, kad ne kvailys, o delikačiau – šešiametis vaikas. Bet jei būnant trisdešimties tavo psichika, kaip šešiamečio – tu vis tiek priekvailis, kaip delikačiai besistengtume čia išsireikšt. Pas jį lygi, nesubjaurota nereikalingomis mintimis fizionomija, nuskusta „Gillette“ skustuvu, baltadantė šypsena, palaikoma atitinkama dantų pasta. Jis žvalus, pozityvus, dinamiškas ir visada pasiruošęs. Vartoti. Ką būtent? Ką pasakys – tą ir vartos. Tam jis ir yra idealus vartotojas. Jis nekniauks: „O kam man naujas aifonas, kai aš dar ir su senu nespėjau pilnai išmokti naudotis? Ir apskritai man šito nereikia“. Jam turi būti reikalinga viskas. Nustvėręs naują žaislą, jis turi nedelsdamas mesti šalin ankstesnį.

Jis turi pastoviai užkandžiauti, jausdamas „rojaus skonį“ ir tuo pačiu herojiškai kovoti su antsvoriu. Ir tuo pačiu nepastebėti savo elgesio idiotizmo. Jis turi pastoviai taukšti telefonu ir tuo pačiu karštligiškai taupyti per mobilaus ryšio paslaugas. Jis turi (tai jau greičiau – ji) nenuilstamai sagoti savo artimuosius nuo mikrobų, kas apskritai nėra reikalinga ir net kenksminga. Ir svarbiausia – jis turi tikėti, tikėti viskuo, kas jam sakoma, nereikalaudamas įrodymų.

Bendrai žiūrint, pats racionalaus įrodymo fenomenas, kuris kažkada buvo dideliu antikinės civilizacijos pasiekimu ir nuo tų laikų yra neatsiejamas nuo mąstančios žmonijos, mūsų akyse gęsta ir yra grėsmė, kad jis tiesiog išnyks. Žmonės jau nebeturi JAM poreikio.

MIP – Virtuali „Kvailių sala“

Pozityvaus hedonisto auklėjimui – idealaus vartotojo, kuris nenuilstamai džiugina save pirkiniais, persiėda ir tuo pačiu aktyviai bando suliesėt, nepastebėdamas savo elgesio kvailumo, būtinas kasdienis kryptingas darbas, nukreiptas masių kvailinimo kryptimi. Svarbiausią vaidmenį šiame darbe vaidina televizija, kaip labiausiai vartojama MIP (masinė informacijos priemonė), bet žinoma vien tuo šis reikalas neapsiriboja.

Nesakysim „dvasiško“, tačiau pasakysime „virtualaus“ produkto vartojimas, taip pat turi be perstojo džiuginti arba bent jau neliūdinti sudėtingumu, nesuprantamumu. Viskas turi būti džiaugsminga, paprasta ir pozityvu. Bet kuri informacija apie bet ką, turi viską suvesti iki elementarios „kramtoškės“ lygmens. Pavyzdžiui, bet kurie didūs ir žinomi žmonės turi būti pristatomi tokiu lygmeniu, kaip virtuvės paskalų objektai – tokie pat paprasti ir kvailoki, kaip patys žiūrovai, net ne patys žiūrovai, o kaip tie idealūs vartotojai, kuriuos iš šių žiūrovų planuojama išauginti.

Apie nieką vartotojas neturėtų sakyti: „Šito aš nesuprantu“ arba „tame aš nesusigaudau“. Tai būtų liūdna ir nepozityvu.

Kažkada M. Gorkis rašė, kad kuriant literatūrą ir spaudą visuomenei yra du jų pateikimo būdai. Pirmas būdas – tai stengtis nuleisti tekstus iki skaitytojo lygmens, o antrasis – stengtis pakelti skaitytoją iki literatūros lygmens. Šiuolaikiniai MIP nenusileidžia iki paties skaitytojo lygmens – jie aktyviai tempia šį skaitytoją žemyn.

Iš esmės šiuolaikinės MIP – tai virtuali Kvailių Sala, puikiai aprašyta N. Nosovo knygoje „Nežiniukas Mėnulyje“. Atrodo, kad autorius šioje satyroje pakyla iki Svifto aukštumų. Jei kas pamiršote (ar nežinojote), tai šiame tekste kalba eina štai apie ką:

Į kažkokią salą suvežami benamiai valkatos. Ten juos nenutrūkstamai linksmina, rodo detektyvus ir multiplikacinius filmus, sūpuoja karuselėse ir linksmina kituose atrakcionuose. Po kažkurio buvimo ten laiko, prisikvėpavę apnuodyto šios salos oro, normalūs žmogiukai virsta kerpamais avinais, iš kurių auginamos vilnos gaunamas pelnas.

Mūsų MIP tvarkingai tiekia vilnos užsakovams avinus

Užsakovai, siaurąja prasme – tai reklamos užsakovai, o plačiąja – globalus verslas, kuriam reikalingas pakankamas ir pastovus vartotojų kontingentas. Kaip tarybinė spauda turėjo tikslą auklėti darbininkus komunistine dvasia, lygiai taip pat šiandieninės MIP (masinės informacijos priemonės) turi tikslą išauklėti idealius vartotojus. Tik visiškai apkvailinti piliečiai sugeba laikyti savo gyvenimo tikslu nenutrūkstamą telefonų kaitaliojimą arba nesibaigiantį pinigų švaistymą džiuginančioms akį bet niekam iš esmės nereikalingoms smulkmenoms. O jei taip yra – reiškia reikia piliečius auklėti tokius, kokie reikalingi, t.y. apkvailintus.

Kvailinimas prasideda nuo mokyklos, nuo vaikiškų žurnalų su komiksais, kuriuos nusipirkti galima visur, kai aukštesnio lygio žurnalai platinami tik per prenumeratą ir niekur nėra reklamuojami. Šių leidinių (kurių kokybė taip pat nėra ideali, bet pilnai pakenčiama) nėra nei mokyklų bibliotekose, nei kioskuose ir jų apskritai nėra niekur. Kaip pasekmė – dauguma vaikų skaito tik fantastiką, kuri paruošia juos priimti „glamūrinę“ spaudą, moteriškus ir detektyvinius romanus ir pan.

Tokios kryptingos politikos dėka tampa neįmanoma ir net neįsivaizduojama jokia rimta diskusija MIP, apskritai neįmanomu tampa bet koks rimtas aptarimas bet ko, kas bebūtų. Net, jei kažkas tokią diskusiją ir pradėtų, jos paprasčiausiai niekas nesuprastų ir nepalaikytų.

Amerikiečių specialistai nustatė, kad normalus, suaugęs amerikietis TV žiūrovas nesugeba sukoncentruoti dėmesio ir sekti kažkokios temos nuoseklaus rutuliojimo ilgiau nei 3 minutes. Vėliau jis pameta pokalbio giją ir paprasčiausiai praranda dėmesį.

Duomenų liečiančių mūsų auditoriją nėra. (bet tendencija labai panaši – sarmatas.lt) Padarysime malonią mūsų patriotiniams jausmams prielaidą, kad mūsiškiai dukart protingesni. Tada jie gali klausyti ne 3 minutes, o sakykime – šešias. Na ir kas? Apie kokią rimtą diskusiją apskritai gali eiti kalba?

Būdinga, kad net formaliai aukšto išsilavinimo lygmens žmonės (t.y. turintys diplomus), nejaučia racionalių įrodymų poreikio bet kokiems iš esmės tvirtinimams ar teiginiams. Jiems nereikalingi nei faktai, nei logika – pakanka šamaniškų šūkių, panašiai, kaip paskutiniu metu paplitusio universalaus argumentacijos būdo: „Taip yra!“.

Savo užsiėmimuose su tiesioginių pardavimų pardavėjais (praktiškai visi su aukštuoju išsilavinimu, įgytu dar tarybiniais laikais – mokytojai, inžinieriai, ekonomistai, gydytojai) aš daug kartų įsitikinau: žmonėms nereikalinga argumentacija. Ji tik užima papildomą laiką ir apsunkina pasisakymą. Argumentuotas pasisakymas vertinamas, kaip nuobodus. „Jūs pasakykite, kaip ten yra ir baigtas reikalas“. Žymiai geriau už bet kokius argumentų priimama tai, ką Ruso įvardino „emociniais šūksniais“ ir priskyrė juos priešistoriniams laukiniams.

Įprotis stebėti mėgstamus TV laidų vedėjus formuoja įsivaizdavimą (gali būti , kad nesąmoningą): svarbu ne tai, kas sakoma, o svarbu – kas kalba. Jei kalba gerbiamas, mylimas, simpatiškas žmogus – viskas priimama už gryną tiesą, „people suvalgys“. Žmonės tiesiog jaučia poreikį matyti TV ekrane kalbančią galvą, o spausdintą, tegu ir paprastą tekstą įsisąmoninti tampa jau labai sunku. Ne veltui daugelis klausytojų mielai įsigyja mano pasisakymų video įrašus, nors gerokai paprasčiau (iš tradicinio požiūrio taško) juos perskaityti.

Ko moko mokyklos?

Ministras Fursenko kartą prasitarė: švietimo tikslas – kultūringo vartotojo auklėjimas. Ir šiuolaikinė mokykla – vidurinė ir aukštoji – palaipsniui pritraukiamos prie šios užduoties vykdymo. Ne iškart pilnai, bet pritraukiamos.

Ko dabar moko? Kaip elgtis sociume, kaip įsilieti į kolektyvą, kaip sukurti video pristatymą arba parašyti CV. O fizika ir chemija – nuobodybė, praeitas amžius.

Mus moko, kad žinoti, ta prasme laikyti kažką galvoje, nieko nereikia. Viską galima pažiūrėti internete. Tai labai produktyvus požiūris. Jei žmogus nieko nežino, tai jam galima įpiršti bet ką. O tuščia galva labai gera vieta patalpinti joje visas pokalbio planų tarifų detales ar įvairių rūšių tualetinio popieriaus savybes.

Šia kryptimi pasiekta žymi pažanga. Man kartais tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, ateinančiais pas mus dirbti. Jie padoriai elgiasi, gražiai atrodo, turi kai kurias naudingus darbui savybes ir tuo pačiu yra visiški laukiniai: neturi jokio supratimo apie istoriją, geografiją, apie pagrindinius gamtos dėsnius. Pas mus dirbo istorijos mokytoja pagal išsilavinimą, nežinojusi kas tokie buvo bolševikai.

Kam kimšti galvą viskuo, kas papuola? Žinoti verta visai ką kita. Kartą aš praėjau internete testą susijusi su įvairių madingų dalykėlių žinojimu, būdingų, testo sudarytojų nuomone, vidurinės klasės gyvenimo būdui. Testą aš gėdingai sužlugdžiau – gavau tokį atsakymą: „net keista, kad jūs turite kompiuterį ir internetą, kad praeitumėte šį testą“.

Būtent tokios rūšies žinovų formavimui ir pritaikytos šiandienės mokslo įstaigos ir šiuolaikinės švietimo technologijos. Tamsuoliai ir nemokšiškumas – tai paskutinė šiandienio kapitalizmo priebėga. Tai ne paprastas dabartinės visuomenės defektas – tai jo svarbiausias komponentas. Be šito dabartinė rinka tiesiog negali egzistuoti.

Logiškas klausimas: kas gi tokiu atveju kurs naujas prekes idealiems vartotojams? Ir kas ves žmonių bandą, kas bus piemenimis? Akivaizdu – idealūs vartotojai šiam vaidmeniui netinkami. Dabartinėse JAV šį vaidmenį atlieka išeiviai iš trečiojo pasaulio šalių, iš buvusio TSRS. Kas bus toliau – pasakyti sunku. Šiuolaikinis kapitalizmas, apskritai šiuolaikinė Vakarų civilizacija nežiūri į priekį, jai svarbiausia – šiandienė ekspansija. Vartotojų epocha kaip vartotojų kultūra. Ir ji pasiekiama totalia žmonijos debilizacija (ateitis). Todėl, kad šiandien tai – pagrindinis resursas.

susijusios temos:

Nuo idealaus kalinio link idealaus vartotojo. Brendas ir žvaigždės

Pasaka: Nevykėli, gyvenk šiandien, imk vartojimo kreditą!

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo FeedBurner

    Dalius Stancikas. Tuk tuk tuk

Dalius Stancikas. Tuk tuk tuk

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Zigmas Vaišvila: „Pradėkime ir mes gerbti save. Tuomet ir mus gerbs kiti.“

Zigmas Vaišvila: „Pradėkime ir mes gerbti save. Tuomet ir mus gerbs kiti.“

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    „Roveris ir kailiniai“ muilo opera Lietuvoje – aktoriai ir atlikėjai

„Roveris ir kailiniai“ muilo opera Lietuvoje – aktoriai ir atlikėjai

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Aušra  Maldeikienė kreipėsi į Lietuvos Banko vadovą Vitą Vasiliauską

Aušra Maldeikienė kreipėsi į Lietuvos Banko vadovą Vitą Vasiliauską

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Internetinės prekybos tinklas „pardavinėja „lietuviškas Neužmirštuoles“ kaip masonų simboliką

Internetinės prekybos tinklas „pardavinėja „lietuviškas Neužmirštuoles“ kaip masonų simboliką

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Zigmas Vaišvila. Sveiko proto, logikos ir savigarbos praradimas

Zigmas Vaišvila. Sveiko proto, logikos ir savigarbos praradimas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Dėl sunkiai sužaloto Zigmo Vaišvilos teisių civilinėse bylose

Dėl sunkiai sužaloto Zigmo Vaišvilos teisių civilinėse bylose

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Gabrielius Landsbergis: Nacionalinėje saugumo strategijoje trūksta aiškios Lietuvos pozicijos dėl Rusijos

Gabrielius Landsbergis: Nacionalinėje saugumo strategijoje trūksta aiškios Lietuvos pozicijos dėl Rusijos

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Algimantas Rusteika. Tuštumos kaukė

Algimantas Rusteika. Tuštumos kaukė

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    T. Tomilinas: Sostinės valdžia marina troleibusų transportą, kas kardinaliai prieštarauja Lietuvos įsipareigojimams mažinti oro taršą ir CO2 emisijas

T. Tomilinas: Sostinės valdžia marina troleibusų transportą, kas kardinaliai prieštarauja Lietuvos įsipareigojimams mažinti oro taršą ir CO2 emisijas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Pasaka: Nevykėli, gyvenk šiandien, imk vartojimo kreditą!

Pasaka: Nevykėli, gyvenk šiandien, imk vartojimo kreditą!

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    Zigmas Vaišvila. Finansų ministerija – Vyriausybė Vyriausybėje

Zigmas Vaišvila. Finansų ministerija – Vyriausybė Vyriausybėje

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą
    Europos demokratijos bankrotas

Europos demokratijos bankrotas

0 atsiliepimų Skaityti visą įrašą

Atsiliepimai

sita politike masto ir kalba labai teisingai,linkiu jai ateiti,,vairuoti''prancuzija...

blogai,kad nekovos su atsilimu,bet dvigubai geriau tai,kad pyderam bus parodyta ju vieta....

Ką čia tas koloradavatinis portalas triedžia. Senai laikas tokią pamazgų duobę užverst akmenimis. Kur žiūri...

dziaugiuosi skaitydama straipsni, taip teisinga parasyta. laikykites valstieciai, ziauru ziuret tarp kokiu vilku jums tenka...

Pagarba straipsnio autoriui Arvydui Dauniui už drąsą ir teisingą...

Cha

Prastai atrodo kai moterėlės nesuvaldo savo pavydo....

Laikykis Ramūnai. Mes su tavimi...

Gal ir mes taip atejom i si pasauli...

Dar būtų galima parašyti apie "didyjį" Afrikos "tyrinėtoją" Cecilį Rhodesą, apie koncentracijos stovyklas Namibijoje, apie...

Ateis atsiskaitymo valanda už visas niekšybes, padarytas Lietuvai per 26 metus ... aš tuo tvirtai...

Klienčių moterlėlės pritrūko, straipsnį parašė. Dabar pulkais lėks moterėlės konsultuotis. Gaila, kad tik šaltinio nei...

Žiauru tokia istorija nei pirma nei paskutine, ką reikės ta ir išės, teko šnekėtis su...

Pasidalinkite tuo su savo draugais