infa.lt

Kaip sekasi, kai gimus į vieną laiką, o reikia gyventi kitame… (3-4)

06 gruodžio
01:01 2016

Gaiva Paprastoji3 -a dalis

Kaip vyksta valdymas pasaulyje? – visada per jaunąją kartą. Nes jie – kaip sudygę sėklos: paremsi augimui aukštyn, augs aukštyn; nulenksi prie žemės – augs pažeme… Energijos jauni žmonės turi daug, o kaip žmonės dar nesusiformavę, neišsivystę: paėmei juos visa mase ir meti, kur reikia prieš jau į asmenis išsidiferencijavusią vyresniąją kartą. Vyresnės kartos gyvenimo patirties nebepanaikinsi, bet galima uždusinti, nutildyti, išstumti ją į paribį jauna energinga mase. Nes laikas, į kurį gimei atrodo tau natūraliai egzistuojantis, jaunimas tiki savo teisumu ir pranašumu, o kai laikai vėl keisis, jie jau irgi bus vyresni, juos lygiai taip pat per anksti į šoną stums, vėlgi, jaunesnių rankomis.

Valdantys sėdi vertikalėje ir tenai jiems konkurencijos nereikia, kėdes mieliausiai jie paliktų saviems vaikaičiams, permainų todėl irgi nereikia: tegu viskas sukasi amžinu ratu tame pačiame lygmenyje, periodiškai žmonėms  tais pačiais grėbliais nosis mušantis, užsilipus. Administratorių revoliucijos įvyksta laikas nuo laiko, nes administravimas yra pareiga, o reikia, kad ji taptų padėtimi gyvenime, prigimtine teise, iš kartos į kartą perduodama. Bet, valdovais tapus, jiems visada vėl reikia administratorių būrio, ir taip būna pasėjama sekančio perversmo sėkla.

Tik visi kiti, normalūs, nuošalyje nuo administravimo esantys žmonės, neturi ir, matomai, tam procesui įtakos taip ir neturės. Reiktų eiti ne tik į sistemą, kad ją nugalėti, bet, po to dar ir įstengti tą galios Žiedą sunaikinti, o ne susigundyti juo naudotis?… O kuo ilgiau sistemoje esi, tuo labiau ja persiimi… Tie, kurie būtų atsparūs, tie net nesugalvoja į sistemą eiti ar joje tvirtintis.

Su laiko tėkme irgi apgavystė gaunasi, jei apie tai imti galvoti. Seniau, archaiškais laikais, laiko skaičiavimas buvo cikliškas, niekas niekur kaip ir nesivystė, grįždavo iš naujo tas pats ir tas pats… Arba čia mūsų akims taip atrodo. Nes senieji žmonės suvokė labai gerai, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi: išlipai, pabuvai krante ir eini atgal, bet jau į kitą, į kitokį vandenį. Nes tas pats jau nutekėjo ant visai… Nereikia dėl to pakeisti upės į ežerą ar į balą, kad ji būtų kitokia, kitokia ji tampa savaime laike…

O paskui atėjo modernūs laikai, oficialiai mes gyvename progresą, viskas tik vystosi ir tobulėja, o laiko tėkmės, kaipo tokios nei pastebim, nei vertinam kaip keitimosi faktorių: dabar ją mums atstoja progresas. Va, vakar TV buvo nespalvotas, šiandien – spalvotas, rytoj – 3xD per akinius, poryt akinių nereiks, į smegenis prietaisėlį įmontuos, kad filmukus kaip absoliučiai realią realybę matytume… Žodžiu, dabar kaip tik upę į ežerą ir keičiam.

Tačiau, laikas tuo metu vis tiek teka, ir pasikeitimą su savimi kaip nešė, taip ir neša, ir nepastebim, nei kas su juo padaryta, nei kokiu tikslu.

Neklauskit manęs kaip, bet dabar laikas kaip tik paleistas tekėti cikliškai, dabar kaip tik jis panašus į gyvatę, kuri savo uodegą įsikandus ir sukasi ratu: kiekvienas šimtmetis prasideda taip pat – karais antrame jo dešimtmetyje, paskui seka pauzė persigrupavimui, ir, apie amžiaus vidurį vėl prasideda karai visų su visais… tada būna šaltas karas, arba karas, bet kažkur periferijose, paskui griūva imperijos, nes prasideda sekantis amžius ir vėl ateina karai. Taip surašytas XIX a. taip praėjo XXa. kas istoriją dar kažkiek žinot, į tą patį scenarijų nusitaikyta ir XXI amžiuje, jei neapsižiūrėsim.

Kai iš tikrųjų reikalinga, kad laikas, kuris praėjo tikrai būtų praėjęs, tikrai taptų praeitimi – ne tik jį būti pragyvenus, bet ir suprasti, kas jame vyko, kaip, dėl ko – suvirškinti, įsisavinti jame buvusias pamokas, žinias, galiausiai, įžiūrėti  jo pasekmes.

Tada jis bus iš tikro pragyventas, galės pasibaigti ir bus galima eiti toliau.  Praeitis tikrai nueis praeitin ir galės ateiti tikra ateitis – tikrai kažkas naujo… Ir ko kaip tik ir nenorima, nes tikslas yra sukti ir sukti tą pačią mėsmalę, permalti pasaulį dar kartą ir dar kartą… ir kad tie, kurie prie rankenos, gyventų ramiai, šiltai ir netrūktų nieko nei jų vaikams, nei vaikaičiams… Geri žmonės instinktyviai jaučia blogį ir jo šalinasi, o čia reiktų visais sistemos laipteliais, gudriai apsimetus, užlipti iki pačios rankenos ir iš tos pozicijos išmontuoti ne tik ją, visą sistemą… Jau vien dėl to sistema atmeta bet kokią, bent kiek išsivysčiusią asmenybę, nes, ko ji jaučia jau negalėsianti suvirškinti, tą reikia neutralizuoti ir marginalizuoti ( jei ne iš viso, demonizuoti). o su jaunimu – t.y. jų energija, kurios jie dar patys nevaldo – dirbama mielai. Ir vaisingai.

4-a dalis

Jeigu Rachmanų dvasinė tradicija teigia žmogų esant 16 lygių būtybę – įsivaizduokim tai, kaip daugiaaukštį namą – tai žmonija dabar gyvena, pati savyje nugrūsta į pusrūsį… O aukštesniuose jos aukštuose gyvena kas tik nori – valstybės policinio aparato egregoras, įvairiausio plauko (astralinis) blogis, kažkur aukštai dar ir dievai įsitaisę, irgi žmonių sąskaita. – Kiekvieną savyje turimą, bet mūsų nematomą, nesuvoktą bruožą, savybę, galimybę automatiškai projektuojame ant kažko kito – kaip ir perleidžiam tuo naudotis kitam… Žmonės, nuleisti iki žolės lygio, be iniciatyvos, be perspektyvos, tik klusni masė – jie mato, kad jų gyvenimą tvarko valstybė – ypač vyrams sunku, nes seniau tai buvo vyro ir šeimos tėvo, giminės vyresniojo pareiga ir atsakomybė, o dabar jie likę kaip ir tuščiomis rankomis, jiems nelikę ką daryti gyvenime… Nors, moderni valstybė ir moters pareigas didele dalimi jau pasiima sau, ir ją jau išsiuntus tik dirbti ekonomikos sukimo labui.

Yra žmonių, kurie ir šitoje situacijoje, jei labai nori, mato galimybes ir randa sau veiklos nišą. Ir vis tiek savarankiškai tvarkosi savą gyvenimą. Bet dauguma tik skundžiasi, kad valstybė užspaudė juos ir nesuteikia jiems galimybių… Kai iš tikro žmogumi sumanipuliuota taip, jog jis pats save užspaudęs. Iki tiek net, kad nepripažįsta sau teisės gyventi ( o tiktai dar egzistuoja), neleidžia sau nieko norėti, nesijaučia to vertu… Žodžiu, kai tu nebenori gyventi aukštesniuose savo namo aukštuose, tavo sąmonė  niekada į tą lygį ir nebepakyla.

Su blogiu irgi, kaip minėjau, dažnas instinktyviai nenori nieko bendra turėti. Kai esmė yra ne susilietime su blogiu, bet sugebėjime jį suvaldyti: jeigu tu jį suvaldai, o ne jis tavimi groja, įsivaizduok, kokie veiklos horizontai atsiveria – iš kokio aukšto aukšto tu jau matai pasaulį!… Ir su dievais tas pats. – Kodėl, įdomu, žmogus mano, kad jei jam pasisekė, viskas einasi gerai, atsirado viena ar kita galimybė, tai čia dievas taip patvarkė, laiku, vietoj, su pakankamais resursais… ir, dieve gink, ne tu pats čia sau viską taip pasitvarkei? – Kad blogis daug lengviau mūsų pačių darbu pripažįstamas, čia aišku, o kad į dievus suprojektuotą savą gėrį pasiimti atgal, savo vardu, kaip priklauso, tai čia retas kol kas sugeba.

Nes tai jau būtų ženklas, kad toks žmogus sugeba iš esmės pasitikėti savimi – „aš visada turiu pats save, ir mes kartu visada nugalėsim!“…  mokslo jau įrodyta, kad yra dviejų tipų žmonės: tie, kurie nevaldomi ir nekontroliuojami tikrai įkrenta į anarchiją, nėra motyvuoti nieko daryti, jeigu lazda už durų neparuošta ir negrasina jį lupti – tokiems žmonėms vystymuisi reikia ir skausmo, ir nelaimių, ir ligų, jau nekalbant apie policinį valstybės aparatą; o yra žmonių, kurie blogose sąlygose ne tik nesivysto, bet jų talentai žūva, neatsiskleidę – tai žmonės, kurie kuo geresnėse sąlygose, tuo jie produktyvesni, tuo labiau jie atsiskleidžia, išauga, kuria ir po savęs palieka dvasinius turtus ir naudą likusiai žmonijai. -Pasaulis, pritaikytas vieniems, yra visiškai netinkamas kitiems, netgi reiškia jų išnykimą…

Tokioj situacijoje svarbiausia yra laiku susigaudyti, kuriai iš dvejų rūšių priklausai, ir nustoti smaugti save, geros situacijos, laisvės, pasaulio draugiškumu patikėti nedrįstant:“ nes juk taip negali būti, pasaulis yra ne taip sudarytas.“.. Ne taip, žinoma. Bet ne tau… Aišku, jog reiktų ne tik visame savame name gyventi, bet ir statyti jam dar daugiau sekančių aukštų…

O prie dievų grįžtant, nesusilaikysiu ir išversiu gabalą iš V.Pelevino knygos ( tos, kur čekistai su masonais kovoja):

Epizodas prasideda tuo, kad niekuo dėtas dvarininkas Možaiskis, kompanijoje su laike keliaujančiais čekistais, pakliūva į paralelinę sąmonės erdvę ir susitinka akis į akį su Kūrėju.

Tas ima čekistus iš eilės klausinėti, ko jie norėtų, ko trokšta jų širdis, o tie visi, kaip susitarę, „tebūnie tavo valia, viešpatie…“ Ir tik Možaiskis netikėtai išpyškina, jog norėtų „daug pinigų, ir važiuoti į Baden Badeną su Jelizaveta Petrovna, ir daugiau negerti… Ir kad atsiminti viską, kas čia jam nutinka, ir jis pasižada niekam apie tai nesakyti, išskyrus Jelizavetą Petrovną, žinoma…“

Ir kūrėjas jam atsako „molodec, Možaiski!… Tu vienintelis iš visų puikus, tie visi kiti tai pridurkai… Tu neįsivaizduoji, kaip aš nemėgstu tokių apsimetėlių šventeivų! Jie, tie tingūs netikėliai, net ir sukurti yra tik tam, kad norėtų, norėtų ir dar kartą norėtų, o niekas iš jų nenori pildyti šitos savo kosminės paskirties. – Jie įsivaizduoja, kad aš jiems turiu kažkokį kitą ypatingą užmanymą! Kad aš kažko tai iš jų turiu norėti sau… – įsivaizduoji, koks idiotizmas?… Vietoj to, kad paprašytų manęs to, ką man išpildyti yra visai paprasta, Paskutiniame Teisme jie pastoviai reikalauja iš manęs, kad aš kažko už juos jiems užsinorėčiau! Aš! Kad užsinorėčiau vietoj jų… Tai maždaug kaip kad jūsų karvė, vietoj to, kad duotų pieną, pareikalautų sau buterbrodo su sviestu!

Ir kiekvieną kartą man reikia gilintis į jų smulkiasielį bjaurumą, kai vien jau šitoje galaktikoje, pro mane prašvilpia apie milijoną tokių veikėjų per vieną jūsiškę sekundę! – Aš gi pats nieko nenoriu. Išviso… Tam Visatos Iliuzija ir egzistuoja, kad jos gyventojai visko norėtų… Na nieko, aš juos dar pašokdinsiu! Aš jiems tokių dalykų panorėsiu…

Jie galvoja, kad parodo didžiadvasišką kuklumą, o iš tikro užkrauna man savo atsakomybę kaip perkraunamą naštą. Iš tikro jie prašo per daug – nepateisinamai, neužtarnautai daug… O tu, Možaiski, supratingas, tu supranti.

Juk net ir paprastam, geram žmogui maloniausia yra, kai jis gali išpildyti kažkieno norą… Ypač, jei prašo geras žmogus.“

(pabaiga)

Gaiva Paprastoji

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 160

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...

Čia Jums ne Okeanidės bučinys Antanui......

juokas parėmė iš info.lt dėl Pugačiovas paskelbta agentė visi žino o jus tik dabar savo...