infa.lt

Konstitucinės dvasios beieškant

25 lapkričio
01:01 2016

Konstitucijos dvasiosŠis straipsnis nepretenduoja ir neketina pretenduoti į mokslinę recenziją, tai greičiau apžvalginis komentaras beieškant, kur gyvena konstitucinė dvasia ir kaip ją reikėtų suprasti.

Teisė, mano manymu, yra praktika. Žodžių žongliravimo praktika. Kai pagal taisykles (įstatymus, potvarkius ir t.t.), kurios irgi nėra pastovios, reikia taip konkrečioje situacijoje išvartyti, kaip reikia tai pusei, kuriai atstovaujate. Tai man primena vidurinės mokyklos literatūros pamokose darytas kūrinių analizes ir interpretacijas. Tik kiek kitame lygyje ir kitoje aplinkoje. Gali kažką išmąstyti apie pateiktą tekstą, turėti kažkokią nuomonę, tačiau galutiniame variante turi išvartyti taip, kaip pasakė, kaip kad reikia išvartyti. Kalkite mane už tokią nuomonę, tačiau kol kas taip galvoju.

Savo esme teisė yra susitarimas ką nors daryti taip, kaip susitarei. Dviejų žmonių susitarimas kokiu nors reikalu jau yra teisė. Jau nekalbant apie didesnio skaičiaus žmonių susitarimą, taisyklių nusistatymą, kaip gi gyvens tie žmonės. Ir kai dalykų, įtakojančių visos visuomenės gyvenimą, aiškinimas, kaip kas turi būti, patikėtas tik siaurai grupei žmonių su teisininko diplomu, mano manymu, jau yra kelias į vienvaldystę, žmonių galių ir teisių apribojimą.

Kalbu apie straipsnį „Konstitucijos dvasia“, kurį parašė Egidijus Kūris, buvęs KT pirmininkas, ir kurį galite atsisiųsti paspaudę žemiau esančią nuorodą:

  Konstitucinė Dvasia - Egidijus Kūris (LRKT) (622,3 KiB, 5 987 atsisiuntė)

Pirmas įspūdis, kad straipsnis yra gana sudėtingas ir sunkus suprasti. Tokį įspūdį sudaro didelis kiekis specifinių terminų, kurių ne teisės srities žmogus greičiausiai nežino. Tačiau tai nėra didelė problema, susiradus tų terminų apibrėžimus, dalis sudėtingumo ir išorinio tarsi mokslinio fasado nukrinta. Taip, tai užima laiko, tačiau nėra kažkas nepasiekiamo. Šiaip specifinių terminų vartojimas suprantamas ir logiškas, kiekviena sritis juos turi ir tos ar kitos, tuo pačiu ir teisės specialistai juos viduje tarp savęs naudoja tam, kad sutrumpinti naudojamus apibrėžimus, situacijas, terminus.

Straipsnyje naudojami literatūros šaltiniai. Viena iš silpnų vietų. Savęs arba savo aplinkos kolegų citavimas arba, jei kalbėtume paprastai, virimas savo sultyse. Beveik nėra užsienio autorių šaltinių. O tai neduoda vaizdo, kaip aptariamas klausimas atsispindi pasaulio, Vakarų teisės kontekste. Apskritai, vien savęs ir savo aplinkos citavimas nėra itin sveikintina praktika bet kokioje, save moksline laikančioje srityje.

Keliamas klausimas apie konstitucijos dvasią. Jau pirmame puslapyje (17-ame pagal numeraciją) akį patraukia santraukoje esantis sakinys „konstitucinių principų plečiamasis aiškinimas leidžia įtvirtinti konstitucijos dvasios primatą prieš konstitucijos raidę, anaiptol nepaneigiant konstitucijos lingvistinio aiškinimo reikšmės“.

Tik keli klausimai: kodėl kažin koks aiškinimas leidžia įtvirtinti kažkokį tai primatą? Beje, atkreipkite dėmesį, ką reiškia šis terminas biologijoje, kur jis dažnai naudojamas. Jo naudojimas teisėje man asmeniškai kelia šypseną. Kas tą aiškinimą padaro teisėtu? Kas tam aiškinimui suteikia galią iškelti konstitucijos dvasios primatą prieš konstitucijos raidę? Ir kodėl negali būti atvirkščiai? Kokiu nepaneigiamu įrodytu gamtos dėsniu remiantis galima taip teigti?

Antrame puslapyje (18-ame pagal numeraciją), maždaug apie vidurį yra man nuoširdžiai patikusi pastraipa. Cituoju: „suprantama, kad norint jas legitimuoti ir legalizuoti, galiausiai būtina rasti vieną kriterijų, lemiantį jų abiejų teisiškumą, priklausymą tam tikram pan-teisiniam konglomeratui“ (mano pabraukta).

Taigi, kas yra kriterijus. Gr. kriterion – matas, vertinimo pagrindas, tai yra požymis, pagal kurį, kas nors yra vertinama, nustatoma, klasifikuojama; vertinimo pagrindas, matas. Na, o jei tai yra matas, tai čia jau yra matematika, fizika, chemija, tikslieji mokslai kitaip sakant. Nes būtent juose yra matuojama. O apskritai apie matavimus yra toks mokslas, kuris vadinasi metrologija. Apie tai, kaip ką nors pamatuoti.

Pavyzdžiui, kad ir susitarus, koks ilgis yra metras, kaip užtikrinti, kad metras Afrikoje, Lietuvoje ar Mėnulyje būtų tas pats metras? Visa mūsų šių dienų civilizacija, visa techninė pažanga būtų neįmanoma, jei nebūtų užtikrintas metrologinis pagrindimas.

Neveiktų joks prietaisas, galų gale, nebūtų aišku, kiek ir kokių medžiagų dėti gaminat vaistus, kad jie netaptų nuodais, pavyzdžių čia yra pakankamai. Todėl, jei nėra matavimų, nėra jų patikimumo, vienareikšmiškumo, to paties mato patikimo, dar kitaip kriterijaus, suvokimo bei išpildymo bet kuriame pasaulio taške, nėra net ko kalbėti apie jokius mokslus.

Taigi, su didžiausiu susidomėjimu straipsnyje ieškojau to kriterijaus, to mato, lemiančio teisiškumą. Deja, man nepavyko… Gal kitiems skaitytojams pavyks geriau. Nes, pykite nepykite, jei nėra mato, jei nėra būdo, kaip pamatuoti kokį nors kriterijų, jei tas matavimas nėra vienareikšmis bet kurioje geografinėje bent jau Žemės mastu vietoje, tai mes tada kalbame apie ką tik norime, bet tikrai ne apie mokslą. Kitas klausimas, kodėl reikia rasti tik vieną kriterijų? Jei nepasakytas pats kriterijus, tai iš kur žinoma, kad reikia tik vieno kriterijaus?

20-ame pagal numeraciją puslapyje paskutinėje pastraipoje man užkliuvo, cituoju: „...ar bent nepagrįstą jo ignoravimą“. Visą sakinį ir ne tik jį rasite pačiame straipsnyje. Pasigedau paaiškinimo, kodėl autorius nusprendė, kad ten yra ignoravimas ir dar nepagrįstas.

Beje, 21-ame pagal numeraciją puslapyje yra įdomus sakinys, kuriuo prasideda trečia pastraipa, cituoju tik dalį, – „taigi, konstitucinė teisė negali turėti ir neturi savo specifinio dalyko, nesiskiriančio nuo kurios nors teisės šakos dalyko…“. Tai, bent jau man sukelia nesusijusių su straipsniu klausimų. O tai kam tada reikalingas ir kuo specifinis yra konstitucinis teismas, ir ar tikrai jo išties reikia? Kam tada ištisos armijos teisininkų bet kurioje valdiškoje ir ne vienoje privačioje įstaigoje, jei be KT jie negali pajudėti? Ypač kai kalba eina apie politinius procesus ir politinę atsakomybę?

22-ame pagal numeraciją puslapyje penkta, paskutinė pastraipa irgi prasideda įdomiu sakiniu, kuriame pasakyta „...tikrai nėra laikytina…“. Jei toje vietoje būtų prirašyta „mano asmenine nuomone, mano manymu“ arba „remdamasis štai tuo ir tuo darau prielaidą“, tada gal tas sakinys man nebūtų užkliuvęs. Kai teigiama taip užtikrintai, netgi sakyčiau kategoriškai, kyla klausimas, kodėl straipsnio autoriaus nuomonė skamba taip, tarsi tai yra kone galutinis įrodymas, kad turi būti taip, kaip jis sako? Ar neprasimuša čia apeliavimas į autoritetą, o autoritetas – tai pats straipsnio autorius?

Primenu, „apeliavimas į autoritetą (lot. argumentum ad verecundiam), autoriteto argumentas yra viena iš dažniausiai pasitaikančių loginių argumentacijos klaidų. Ji daroma tada, kai teiginio X teisingumą bandoma įrodyti remiantis tuo, jog jo teisingumu tikėjo kažkuris įrodinėtojo autoritetas“.

Pagaliau bene smagiausia straipsnio vieta ir pati viso straipsnio apie konstitucijos dvasią esmė. 23 puslapis pagal numeraciją, kiek aukščiau nei per vidurį skaičiumi 6 prasidedanti pastraipa, viso trylika eilučių. Jos čia necituosiu, perskaitykite pačiam straipsnyje. Verta perskaityti, norint susipažinti su dvasių kilmės vieta. Manau, kad būtent čia ji ir yra. Ar bent jau viena iš kilmės vietų.

Šiaip pati idėja man asmeniškai atrodo suprantama, ir rodos, ko čia nepritarti minčiai, kad kažkokias vertybes konstitucijos autorius įtvirtino naudodamas kažkokią lingvistinę formą. Tačiau man patinka išsireiškimas, kad „niekas taip nesugadina geros idėjos, kaip tos idėjos įgyvendinimas“.

Ir man šiaušiasi plaukai, kiek jų dar likę ant galvos, kai skaitau, jog konstituciniai principai gali ir net turi būti aiškinami plečiamai. Kai matau iškeltą idėja, ir po to per keturiolika (straipsnis yra 2002 metų) metų ją įgyvendinant kiek priskaldyta malkų. Ypatingas atvejis, tai gerbiamo Žalimo su visa KT kompanija atradimas, kad Suverenas yra apribotas savo paties sprendimų, kas mano asmenine nuomone yra valdymo galių nusavinimas nuo Tautos kaip Suvereno, jas sutelkiant teisininkų sluoksnyje. Kas domitės tikrai rasite apie ką aš čia.

Taigi, klausimai apie šią pastraipą. Kas geriau už Konstitucijos autorius gali žinoti, kokios vertybės ir siekiai yra įtvirtinti Konstitucijoje? Lietuvos atveju, kai Konstitucijos autoriai dar yra gyvi, kodėl į juos pagalbos nesikreipia konstitucinis teismas, kai aiškina vieną ar kitą jos nuostatą? Ar kreipiasi, tik apie tai niekur niekas nesako? O jei vis tik nesikreipia, tai kodėl KT išaiškinimas turi būti tikresnis, teisingesnis ir geriau žinantis net už pačius konstitucijos autorius?

Kuo tai nepanašu į literatūros kūrinių mokykloje analizę, kai, esą, autorius norėjo pasakyti tą ar aną, o pvz. šviesaus atminimo rašytojas Granauskas savo interviu viename iš didžiausių portalų yra pasakęs, kad nieko jis ten galvoje neturėjo iš to, ką savo disertacijoje prirašė jo kūrybą nagrinėjusi doktorantė?

Taigi, taip gaunasi, jog negana to, kad nėra kriterijaus, kuriuo remiantis tai būtų legalu, tai net esant gyviems konstitucijos autoriams į kuriuos nėra privalu kreiptis norint išsiaiškinti – ką gi jie vienu ar kitu sakiniu norėjo pasakyti, pakanka grupelei žmonių susėsti ir sutarti, kas kuriuo sakiniu norėta pasakyti.

Visa tai, labai gerai padirbėjus, įvilkti į teisinę, dažnai gana painią kalbą ir viskas, visuomenė jau turi gyventi, kaip šie ponai pasakė? Taigi, štai kas yra konstitucijos dvasia, mano manymu, kurios gyvenamą vietą manau, kad aptikau.

Tai yra kūrinio, vadinamo Konstitucija, interpretacijos, be abejo, atliktos pagal tam tikras taisykles, kad atrodytų legalios ir privalomos, pagal kurias turi gyventi visuomenė, tačiau tas interpretacijas gali daryti tik itin siauras ir niekieno nerinktas žmonių ratelis, ir bent aš nesuvokiu, prieš ką atsakingas už savo interpretacijų kokybę ir jų sukeltas pasekmes visuomenės gyvenimui šis minėtas ratelis.

24-ame puslapyje pagal numeraciją pačiame viršuje, šešta-aštunta eilutės, tiesiai šviesiai pasakytas kelias, kaip konstitucijos dvasia ateina į Lietuvos padangę. Kad įsitvirtina palengva, byla po bylos. Tarsi tai būtų savaiminis, kone gamtinis, žmonių nevaldomas procesas.

O juk taip nėra. Yra konkrečios bylos, yra konkretūs žmonės, yra konkretūs tų žmonių sprendimai. Kuriais ir yra įgyvendinama, įtvirtinama ta kažkokia sugalvota idėja apie konstitucinį primatą, kuris pasirodo yra dvasia. Kiek žemiau po tomis eilutėmis yra pateiktas grynai chrestomatinis pavyzdys apie paskelbtų įstatymų galiojimą. Tarsi šis pavyzdys būtų legitimizavimo šaltinis visiems kitiems atvejams.

Tačiau, šis pabaigoje pateiktas pavyzdys tėra grynai techninio pobūdžio klausimo sprendimas vienu vieninteliu konkrečiu atveju. Ir jei juo remtumės, kaip patikimu ir kitiems konstitucijos aiškinimo ir to išaiškinimo įteisinimo atvejams, tai galima nueiti nežinia kur, tai yra ten, kur patys Konstitucijos autoriai nė nesapnavo. Apie ką, beje, spaudoje kai kurie iš jų ir kalba.

Pačioje straipsnio pabaigoje paskutinė pastraipa tame pačiame 24-ame puslapyje tarsi uždeda antspaudą, kad ei, nelįskit nepateptieji. Kad toleruotina, tai yra galima pakęsti diskusija yra profesinė akademinė. Kiti nedrįskite kišti nosies. Gerai bent tai, kad pripažįstama, kad tokiu būdu gali būti sukurta nauja teisinė norma, kas tuo pačiu Suvereno apribojimu mano manymu ir buvo padaryta. Ir kas įdomiausia „tai gali būti iš dalies pateisinama“.

Pasikartosiu, visur savęs arba savo rato žmonių citavimas. Tikrame moksle tai nepriimtina.

Niekur nėra metrologinio pagrindimo kriterijui, kuris, kaip suprantu (gal klystu), turėtų legalizuoti konstitucinės dvasios egzistavimą. Metrologinis pagrindimas apskritai yra didžiulė ir retai kada išsprendžiama problema humanitariniuose, kuriems priklauso ir teisė, moksluose. Tai jau savaime yra didžiulė problema šiems mokslams save vadinti mokslais. Ją išsprendusieji amžiams įeitų į viso pasaulio istoriją.

Tačiau, jei nėra metrologinio pagrindimo, reiškia dalykai, kurie bandomi įteigti, visuomet, visur ir visų gali būti ginčijami, atšaukiami ir keičiami. Ir jokio mokslo čia nėra. Tik susitarimo reikalas. Tų, turinčių realią galią primesti tą susitarimą vykdyti visuomenei. Tai ir visa Konstitucinė dvasia. Literatūros kūrinių interpretacijų praktika, perkelta į valstybės lygiu privalomus visuomenei vykdyti nurodymus.

Ką jau aukščiau minėjau, jei gamtos mokslai neturėtų aiškių, vienareikšmių ir pamatuojamų kriterijų, techninė pažanga ir visas kitoks materialinis gerbūvis, kuriame gyvename, būtų iš principo neįmanomi. Ypač mano manymu svarbi sritis yra medicina, kuri gelbsti gyvybes ir sveikatą. Be gamtos mokslų ir pamatuojamų kriterijų medicina apskritai negalėtų egzistuoti. Taigi, kriterijų, kuriais gerinamas žmonių gyvenimas, aiškumas, apibrėžtumas, vienareikšmiškumas, atkartojamumas bet kurioje pasaulio vietoje ir bet kokiomis sąlygomis, pamatuojamumas ir yra sudedamosios žmonijos progreso dalys. Galimybės tiksliai pamatuoti tam tikrus parametrus leidžia daug anksčiau nustatyti pavojingą ligą ir jai užkirsti kelią. Taigi, tai prisideda prie gerų dalykų žmonėms.

Kodėl Lietuvoje teisėsauga, teismais ir kitomis įstaigomis, kur visuomenei tenka kontaktuoti su teisininkais kaip profesine visuomenės grupe, yra tiek daug jų darbo kokybe nusivylusių žmonių?

Vienas iš atsakymų, mano nuomone, gali būti toks – kas iš to, kad teisė naudojasi gamtos mokslų terminais bei skolinasi kitus principus savęs legalizavimui kaip mokslui. To nepakanka. Vien todėl, kad teisei nesiseka iki galo neginčijamai apibrėžti savo darbe naudojamų kriterijų, ir tuo labiau neišeina jų patikimai pamatuoti, daro teisinės veiklos rezultatą nuviliantį.

Čia panašiai kaip kad būtų, jei parduotuvėje už tą pačią sumą pinigų pirkčiau kilogramą mėsos, tačiau vienoje parduotuvėje tas kilogramas būtų tik pusė kilogramo, kitoje trečdalis, trečioje pusantro kilogramo. Nors visose parduotuvėse būtų nurodyta, kad kilogramas mėsos kainuoja tą pačią sumą.

Štai šis, metrologinio pagrindimo nebuvimas pačioje teisėje kaip moksle, tam tikra prasme, mano nuomone, yra paties šio mokslo vidinė nepripažinta, o gal net nesuprasta tragedija, kai iš esmės bet ką galima išvartyti taip, kaip reikia.

Nepaisant 26 metų teisinės sistemos patirties, krūvos parašytų darbų teisės klausimais, išnagrinėtų bylų (o gal būtent todėl), teisine sistema Lietuvoje yra nusivylusi didžioji visuomenės daugumai. Norėjome kaip geriau, išėjo kaip visada. Ir nemanau, kad Konstitucinės dvasios „išradimas“ tą rezultatą pagerins.

Autorius redakcijai žinomas

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 282

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Cha    -  2016-11-27, 06:57

    Dėl to primato. Greičiausiai Kūris pasižiūrėjo į veidrodį ir parašė.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...